...Tęsinys
Per beveik 60-metį trunkančią istoriją Ottsjo stovykla mena laikus, kuomet ant ledo susirinkdavo iki 30 įvairiausių sklandytuvų, o jų buksyravimui tekdavo pasitekti net 4 lėktuvus. Tie laikai, deja jau praėjo... Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, jaunoji karta dabar mieliau sėdi įsikniaubę į taip vadinamus išmaniuosius telefonus, nei kad domėtųsi skraidymu, ar kita, ankščiau populiaria veikla. Rodos, Ciceronui priklauso posakis - Otempora, o mores - kas per laikai, kas per papročiai! Žodžiu, kiekvienam laikmečiui savi prioritetai ir nėra čia daugiau dėl ko bambėti...
Peržvelgus stovyklos dalyvius iškart pastebi, kad susirinko, daugiausia, "senoji gvardija". Kaip jums atrodo, koks šio piloto-buksyruotojo amžius? Kovo 30 d jam sukako - 88 metai
Tačiau jo pilotuojamas "trašų barstytuvas" (tokia yra tikroji Piper Pawnee 235 paskirtis) ir dabar lekia it eržilas.
Viso į stovyklą susirinko gal kiek daugiau, nei 20 sklandytojų, didžioji dauguma, kaip minėjau, - "ne komjaunuoliško amžiaus". Tarp jų ne vietiniai buvome dviese - jau ne pirmą kartą čionai atvykstantis vokietis bei aš, kaip debiutantas. Pjusti skrydį "stovinčiose bangose" buvoi sena mano svajonė. Tačiau pirma reali galimybė atsirado tik prieš 3 metus (pakvietė pažįstamas švedų pilotas). Tačiau susiruošiau tik iš 3-čio karto (du metus išvyką vis atidėliodavau). Taip sakant, - trečias kartas nemalavo. Tik išvykos pabaigą smarkiai "paįvairino" beprasidedanti koronaviruso pandemija (bet apie nuotykius grįžtant namo jau rašiau).
Pirmas skrydis, kaip ir dera naujokui, buvo su solidžią aukštuminio skriejimo patirtį sukaupusiu švedų instruktoriumi, vardu - Lenart'as. Kitų buvau iš anksto įspėtas, kas šis padangių asas "is not a man of many words" - žodžiu, - kalba retai ir labai nedaug. Tuo netrukus įsitikinau. Įsėdus į kabiną tepaklausė, kiek valandų esu priskraidęs sklandytuvais, po ko sekė trumpa frazė - "OK, you fly". Suprask - skrendi pats...
Pakilus netrukus patekom į "rotorių" (būdinga skraidant bangose). Nors baladojo gana smagiai, Lenart'as nepratarė nė žodžio. Aukščiau - viskas nurimo, o 900 m aukštyje išgirdau - release (atsikabink). "Piper'is", persivertęs per dešinį sparną, nėrė žemyn, o mes pasukom ten, kur tikėtina patekti į bangą. Gana greit įkyrus variometro "mykimas" pasikeitė pypsėjimu. Valio, kylam
Pradžioje Lenart'as dar kiek koregavo mano skrydžio trajektoriją, pratardamas "kairiau", "dešiniau", "dabar tiesiai". Todėl tai kilome iki 5 m/s, tai nusirisdavom iki "0". Faktas, kad ore sklandytuvo nė karto nebuvau apvertęs galva žemyn. Čia, kažkodėl, kompiuteris sudurnavojo arba į forumą koks nors koronavirusas įsimetė...
Įdomiausia, kad oras aplink buvo visiškai ramus - plaukėme lyg per pieną, kaskart vis pakildami aukštyn. Ežeras, kaip ir šalia jo stūksantis 800 m metrų kalnas, pamažėle nuo mūsų tolo...
Tačiau netrukus mano "pamokos" baigėsi - po kokių 10 min. "bangavimo" Lenart'as ištarė - "try to find wave yourself" (bandyk surasti bangą pats).
Taigi, tolimesnis mano "žabaliojimas" po erdvę gal 30-40min. buvo lydimas tik švelnaus šniokštimo, šaltam oro srautui aptekant glotnų sklandytuvo paviršių bei variometro epizodiško pypsėjimo, kuomet patekus į bangą, lyg liftu pradėdavai kilti aukštyn. O aplink - visiškai ramu, tarytum aliejuje, nepaisant, esi vis dar bangoje, ar jau nublūdijai kažkur į šoną... Apie vertikalaus greičio pokyčius pirmiausia pranešdavo variometras (na, bent jau man, dar neturinčiam tokio skraidymo patirties). Taip palaipsniui keldamas asmeninio "rekordo" kartelę (Lietuvoje sklandytuvu nesu pakilęs aukščiau 2500 m) galiausia atsidūriau 4000 m virš jūros lygio.
Prisimenant instrukcijas jau kaip ir laikas pradėt galvoti apie deguonies įrangą... Jos, žinoma, nebuvome pasiėmę (skrendant su naujoku jos įprastai neprisireikia). Instruktorius tylejo, o aš džiaugiausi vis dar sugebėdamas kilti aukštyn. Tiesa, variometras terodė 1-1,5 m/s. Banga "išsikvėpė"? Greičiausia aš nesugebėjau rasti stipresnės. Nors iš dešinės, gal tik 70-100 m aukščiau manęs, skrido Duo Discus su patyrusiais sklandytojais. O mano instruktorius ramiai snaudė...
Pradėjau dairytis aplinkui, po "Sniego karalienės" valdas. Tokio kraštovaizdžio Lietuvoje niekada nepamatysi ...
Staiga, nutraukdamas beprasidedančią romantiką, "sudundėjo" Lenart'o balsas - "go down" - laikas leistis, nes apačioje kiti laukia. Tikrai taip, nes man, kaip naujokui, leido skristi pirmam. OK, oro stabdžiai ir spaudžiam žemyn. Pro netoliese "ledinio aerodromo stūksantį kalną prasinešėme pagarbiu atstumu, nes arčiau tos ledinės kupros "kunkuliuoja" rotorius....
Tuomet "persimetėm" į priešingą ežero pusę
O neilgai trukus - jau ir 4-tas posūkis
... ir - tiesiai į čiuožyklą
Na štai - pirmas skrydis baigtas. Ore - 1:04. Šiemet skraidymų sklandytuvais sezona pradėjau kaip niekad anksti. Pasiektas asmeninis aukščio "rekordas" slandytuvu - 4000 m virš jūros lygio. Tiesiog jaučiau, kaip kraujagyslėmis "bėgioja" adrenalinas. O tuo metu skrydžiui ruošiasu sekantis sklandytojų "duetas"...
Bus daugiau...
Kai galiausia pavyko prisiskambinti 5 Lietuvos ambasadą Stokholme, ten patarė bandyti laimę "Norgės emigrantų liniją" - krovininiu keltu, kursuojančiu tarp Karlshamo ir Klaipėdos. Panagrinėjus maršrutą, paaiškėjo, kad iš tos vietos Švedijos šiaurėje, kur tuomet buvai iki Karlshamo pačiu artimiausiu keliu - 1050 km 
Bet kitų alternatyvų nebuvo. Tad paskubėjau įsigyti papildomą bilietą (tuo metu dar buvo) ir nuteikiau save ilgai kelionei snieguotais keliais pavasario link (pietų Švedijoje žiemos jau nebuvo). Kelionė Lietuvon atsiejo tiek, kiek biletas iš Rygos į Stokholmą ir atgal, nes namo kajutėje keliavau vienas (kad sumažinti tikimybe susitikti su koronavirusu, kuriuo jau gąsdino visais švedų žiniasklaidos kanalais). Jau tada sužinojau, kad jei pavyks sugrįžti, sekančias 14d privalėsiu saviizoliuotis nuo viso aplinkinio pasaulio (ką galiausia priminė ir Lietuvos policija, atsiuntusi asmeninį įspėjimą, kai iki griežto karantino pabaigos tebuvo likę vos 2 dienos 
). Kai sekmadienio ryte sėkmigai išvažiavau iš kelto Klaipėdos uoste (prieš tai užpildęs ilgą anktetą, patikrintas kaukėtų-akiniuotų žmonių su elektroniniais termometrais bei pasienio pareigūnų), jau žinojau, kad keliausiu tiesiai į Pociūnus. Ten yra vieta, kur turėsiu galimybę visiškai atsiriboti nuo likusio pasaulio. Bėda, kad tai vasarai skirtos patalpos, o naktimis dar ir šaltukas paspaudžia. Dabar saviizoliacija į pabaigą, tačiau įpusėjau jau 4-tą 50 ltr dujų balioną... Nuo kitos savaitės turi pastebimai atšilti, nors ir taip dujų deginti nereikės, kadangi jau galėsiu "oficialiai" persikraustyti į kur kas šiltesnes vietas... Tai tiek įžangos į temą apie skraidymus Švedijos šiaurėje.