VGC Rally 2018
Forumo taisyklės
Kas ir kur Skraido
Kas ir kur Skraido
-
- PV Valdybos narys
- Pranešimai: 1851
- Užsiregistravo: 18 Spa 2012 17:10
- Country: Lietuva
- Skraido_nuo: 1978-Bir-03
VGC Rally 2018
Šiumetinis (jau 46-as) tarptautinis VGC sąskrydis vyko Vokietijoje, buvusioje sovietinėje Borstel karo aviacijos bazėje prie
pat Stendal'io miesto. Atvykstančius prie įvažiavimo iškart pasitinka Mig-21UTI. Kažkada šie triukšmingi "paukščiai" čia
karaliavo, nes ši teritorija prilklause Rytų Vokietijai, tuomet sutrumpintai vadinamai VDR. Po karo sovietai nutiesė Mig'ams 2 km ilgio betoninį kilimo-tūpimo taką, kuriuo dabar sėkmingai naudojasi žymiai taikesni
orlaiviai. Tačiau netoliese stūkso milžiniški, dar Trečiojo Reicho laikais statyti angarai, nes 1935 metais vokiečiai čia įkurė
karinę oro desanto pajėgų bazę. Pastatai tokie dideli, kad viename jų jau 15 metų kampe dulkantis AN-2 atrodo kaip koks
ULO. Olandai man tvirtino, kad minėtas lėktuvas iki šiol priklauso kažkokiam daktarui iš Lietuvos. O ar tasai daktaras tikrai
susijęs su medicina, į šį klausimą jie man atsakyti negalėjo Kaip ten bebūtų, bet šalia to lėktuvo į angarą tilpdavo didžioji
dalis sąskrydžio dalyvių sklandytuvų, o jų į renginį atgabenta 82 iš 20-ies Europos šalių. Kitame angare, tiksliau - maždaug
šeštadalyje viso angaro ploto vyko brifingai ir sąskrydžio pramoginiai renginiai. Tuokart įsitikinau, kad erdvės kartais gali būti
ir per daug - nuo po teritoriją išsibarsčiusio kempigo iki brifingų vietos kasryt tekdavo pėdinti daugiau, kaip puskilometrį. Į starto
vietą vakariniame KTT gale (nes vyravo pietryčių vėjas) beveik visi vykdavo nuosavais automobiliais, nes ji buvo toliau, kaip
už 2km nuo stovyklavietės. Jeigu tą atstumą įveikdavai už sparno į startą lydėdamas sklandytuvą, svilinant 38'C karščiui noras
skristi dažniausia praeidavo dar net nepasiekus KTT pradžios. Starte - vienintelė vieta šešėliui - kurio nors sklandytuvo sparnas: Stovyklavietėje visi buvo išsibarstę kas kur, po vienišais medžiais, kurių aerodrome, kaip taisyklė, nebūna daug. Mums
tuokart pasisekė atvykti anksčiau, kol dar buvo "laisvų medžių", tad turėjo progą apsistoti bene tankiausiai apaugusioje
vietoje už bombų pylimo. Tiesa, tas pylimas visiškai užstodavo vėją (paskutinį vakarą tai laaabai pasiteisino, tačiau apie
tai - vėliau). Šalia su savo kemperiu įsikūrė Andrew Jarvis - buvęs gydytojas iš Jungtinės Karalystės, kuris sąskrydžio
metu buvo išrinktas naujuoju VGC Prezidentu. Žodžiu, susidarė netikėta proga "papiktnaudžiauti" kaiminystės ryšiais Bus daugiau.
pat Stendal'io miesto. Atvykstančius prie įvažiavimo iškart pasitinka Mig-21UTI. Kažkada šie triukšmingi "paukščiai" čia
karaliavo, nes ši teritorija prilklause Rytų Vokietijai, tuomet sutrumpintai vadinamai VDR. Po karo sovietai nutiesė Mig'ams 2 km ilgio betoninį kilimo-tūpimo taką, kuriuo dabar sėkmingai naudojasi žymiai taikesni
orlaiviai. Tačiau netoliese stūkso milžiniški, dar Trečiojo Reicho laikais statyti angarai, nes 1935 metais vokiečiai čia įkurė
karinę oro desanto pajėgų bazę. Pastatai tokie dideli, kad viename jų jau 15 metų kampe dulkantis AN-2 atrodo kaip koks
ULO. Olandai man tvirtino, kad minėtas lėktuvas iki šiol priklauso kažkokiam daktarui iš Lietuvos. O ar tasai daktaras tikrai
susijęs su medicina, į šį klausimą jie man atsakyti negalėjo Kaip ten bebūtų, bet šalia to lėktuvo į angarą tilpdavo didžioji
dalis sąskrydžio dalyvių sklandytuvų, o jų į renginį atgabenta 82 iš 20-ies Europos šalių. Kitame angare, tiksliau - maždaug
šeštadalyje viso angaro ploto vyko brifingai ir sąskrydžio pramoginiai renginiai. Tuokart įsitikinau, kad erdvės kartais gali būti
ir per daug - nuo po teritoriją išsibarsčiusio kempigo iki brifingų vietos kasryt tekdavo pėdinti daugiau, kaip puskilometrį. Į starto
vietą vakariniame KTT gale (nes vyravo pietryčių vėjas) beveik visi vykdavo nuosavais automobiliais, nes ji buvo toliau, kaip
už 2km nuo stovyklavietės. Jeigu tą atstumą įveikdavai už sparno į startą lydėdamas sklandytuvą, svilinant 38'C karščiui noras
skristi dažniausia praeidavo dar net nepasiekus KTT pradžios. Starte - vienintelė vieta šešėliui - kurio nors sklandytuvo sparnas: Stovyklavietėje visi buvo išsibarstę kas kur, po vienišais medžiais, kurių aerodrome, kaip taisyklė, nebūna daug. Mums
tuokart pasisekė atvykti anksčiau, kol dar buvo "laisvų medžių", tad turėjo progą apsistoti bene tankiausiai apaugusioje
vietoje už bombų pylimo. Tiesa, tas pylimas visiškai užstodavo vėją (paskutinį vakarą tai laaabai pasiteisino, tačiau apie
tai - vėliau). Šalia su savo kemperiu įsikūrė Andrew Jarvis - buvęs gydytojas iš Jungtinės Karalystės, kuris sąskrydžio
metu buvo išrinktas naujuoju VGC Prezidentu. Žodžiu, susidarė netikėta proga "papiktnaudžiauti" kaiminystės ryšiais Bus daugiau.
-
- PV Valdybos narys
- Pranešimai: 1851
- Užsiregistravo: 18 Spa 2012 17:10
- Country: Lietuva
- Skraido_nuo: 1978-Bir-03
Re: VGC Rally 2018
Sąlygos skraidymui, kaip minėjau, tikrai buvo "karštos". Vėsiausiomis dienomis oro temperatūra pakildavo iki 25-26'C.
Dominavo "mėlynos dienos" (giedras dangus be debesų) ir vidutinio stiprumo pietryčių vėjas. KTT - 08 ir 26 krypčių, tad
kilti dažniausia tekdavo pučiant šoniniam-priešiniam vėjui. Esant tokiom salygom paaiškėjo, kad buksyravimui paskirti
C-42 (gan populiarūs ULO, gaminami kažkur netoli Stendal'io) yra per silpni 2-viečių sklandytuvų buksyravimui. Stebino
ir didelė pačios buksyravimo paslaugos kaina, vertinant, kad tai atliekama ekonomiškais ULO. Todėl šiomis nepigiomis
paslaugomis daugiausia naudojosi skraidžiusieji vienviečiais sklandytuvais. Dviviečiai, organizatoriams prašant, dažniausia
startuodavo pigesniu būdu - išvilktuvo pagalba. Pučiant priešiniam-šoniniam vėjui 2-vietį sklandytuvą išvikltuvai "iššdaudavo"
tik iki 320-350 m, kur terminė veikla dar silpna. Aukščio atsarga termikui surasti - ne daugiau 150 m, tad ir kur nors toliau jau
nebenuskrisi. Jei iškart po starto "neužsikabinai", belikdavo tūpt atgal į aerodroma, stoti į pakankamai ilgos eilės galą ir vėl
bandyti laimę.
Visomis renginio dienomis abiems išvikltuvams darbo tikrai netrūko. Kartais ir jie neatlaikydavo bet organizatoriai
juos greitai suremontuodavo.
Keista, bet šio sąskrydžio metu nebuvo jokios pasiūlos sklandytuvui išsinuomoti renginio vietoje. Visi skraidė tik su ta technika,
kurią patys atsivežė. Žinoma, 2-viečių sąvininkai, jei atsineši taloną išvikltuvui ar startui lėktuvu, mielai priimdavo skristi kartu.
Problema, kad mano jaunėlis sūnus su niekuo kitu, išskyrus mane, skristi vis dar nebesutinka. Gerai, kad draugai iš Olandijos
paskolino mums savajį Ka-4 (foto žemiau), tai viena progą paskristi kartu vis tik turėjome. Žinodami ribotas C-42 ULO galimybes,
nutaikėme dieną, kada vėjas pūtė išilgai KTT ir susidarė salygos kilti paskui lėktuvą. Vardan didesnės tikimybės "užsikabinti",
kilome į 1000 m. Atsikabinom termike ir netrukus jau sukomės 1700 m aukštyje. Apačioje esantis maždaug Alytaus dydžio
Stendal'io miestas buvo kaip ant delno... Matydamas, kaip intensyviai, pasikeisdami olandai skraido su savuoju Ka-4, daugiau skolintis jų sklandytuvo neišdrįsau. Todėl visus kitus kartus teko skristi jau be Martyno, su kuo nors iš VGC klubo narių. Todėl stengiausi išnaudoti progą pakilt
su pačiais egzotiškiausiais sklandytuvais. Pirmasis kandidatų sąraše atsidūrė piloto iš Šveicarijos per 10 metų tiesiog idealiai
atrestauruotas prancuziškas 2-vietis C-25 "Castel". Minėto modelio sklandytuvai buvo nufilmuoti populiarioje prancūzų kino
komedijoje "Didysis pasivaikščiojimas" (La Grande Vadrouille), kur filmo herojai (virš Paryžiaus numušto anglų bombonešio
pilotai) filmo pabaigoje dviem C-25 sėkmingai pabėga nuo vokiečių persekiojimo į Šveicariją: https://www.youtube.com/watch?v=kHWD3ycf8w0 Bet sklandytuvo sąvininkas turėjo išvykti ankščiau, nesulaukęs renginio pabaigos, tad planus paskristi su "Castel'iu" teko atidėti
ateičiai (C-25 sąvininkas pažadėjo, kad sekančio susitikimo metu norinčių paskristi su šiuo retu sklandytuvu eilėje būsiu pirmas )
Bus daugiau
Dominavo "mėlynos dienos" (giedras dangus be debesų) ir vidutinio stiprumo pietryčių vėjas. KTT - 08 ir 26 krypčių, tad
kilti dažniausia tekdavo pučiant šoniniam-priešiniam vėjui. Esant tokiom salygom paaiškėjo, kad buksyravimui paskirti
C-42 (gan populiarūs ULO, gaminami kažkur netoli Stendal'io) yra per silpni 2-viečių sklandytuvų buksyravimui. Stebino
ir didelė pačios buksyravimo paslaugos kaina, vertinant, kad tai atliekama ekonomiškais ULO. Todėl šiomis nepigiomis
paslaugomis daugiausia naudojosi skraidžiusieji vienviečiais sklandytuvais. Dviviečiai, organizatoriams prašant, dažniausia
startuodavo pigesniu būdu - išvilktuvo pagalba. Pučiant priešiniam-šoniniam vėjui 2-vietį sklandytuvą išvikltuvai "iššdaudavo"
tik iki 320-350 m, kur terminė veikla dar silpna. Aukščio atsarga termikui surasti - ne daugiau 150 m, tad ir kur nors toliau jau
nebenuskrisi. Jei iškart po starto "neužsikabinai", belikdavo tūpt atgal į aerodroma, stoti į pakankamai ilgos eilės galą ir vėl
bandyti laimę.
Visomis renginio dienomis abiems išvikltuvams darbo tikrai netrūko. Kartais ir jie neatlaikydavo bet organizatoriai
juos greitai suremontuodavo.
Keista, bet šio sąskrydžio metu nebuvo jokios pasiūlos sklandytuvui išsinuomoti renginio vietoje. Visi skraidė tik su ta technika,
kurią patys atsivežė. Žinoma, 2-viečių sąvininkai, jei atsineši taloną išvikltuvui ar startui lėktuvu, mielai priimdavo skristi kartu.
Problema, kad mano jaunėlis sūnus su niekuo kitu, išskyrus mane, skristi vis dar nebesutinka. Gerai, kad draugai iš Olandijos
paskolino mums savajį Ka-4 (foto žemiau), tai viena progą paskristi kartu vis tik turėjome. Žinodami ribotas C-42 ULO galimybes,
nutaikėme dieną, kada vėjas pūtė išilgai KTT ir susidarė salygos kilti paskui lėktuvą. Vardan didesnės tikimybės "užsikabinti",
kilome į 1000 m. Atsikabinom termike ir netrukus jau sukomės 1700 m aukštyje. Apačioje esantis maždaug Alytaus dydžio
Stendal'io miestas buvo kaip ant delno... Matydamas, kaip intensyviai, pasikeisdami olandai skraido su savuoju Ka-4, daugiau skolintis jų sklandytuvo neišdrįsau. Todėl visus kitus kartus teko skristi jau be Martyno, su kuo nors iš VGC klubo narių. Todėl stengiausi išnaudoti progą pakilt
su pačiais egzotiškiausiais sklandytuvais. Pirmasis kandidatų sąraše atsidūrė piloto iš Šveicarijos per 10 metų tiesiog idealiai
atrestauruotas prancuziškas 2-vietis C-25 "Castel". Minėto modelio sklandytuvai buvo nufilmuoti populiarioje prancūzų kino
komedijoje "Didysis pasivaikščiojimas" (La Grande Vadrouille), kur filmo herojai (virš Paryžiaus numušto anglų bombonešio
pilotai) filmo pabaigoje dviem C-25 sėkmingai pabėga nuo vokiečių persekiojimo į Šveicariją: https://www.youtube.com/watch?v=kHWD3ycf8w0 Bet sklandytuvo sąvininkas turėjo išvykti ankščiau, nesulaukęs renginio pabaigos, tad planus paskristi su "Castel'iu" teko atidėti
ateičiai (C-25 sąvininkas pažadėjo, kad sekančio susitikimo metu norinčių paskristi su šiuo retu sklandytuvu eilėje būsiu pirmas )
Bus daugiau
Paskutinį kartą redagavo Reno 23 Rgp 2018 17:16, redaguota 1 kartą(us).
-
- PV Valdybos narys
- Pranešimai: 1851
- Užsiregistravo: 18 Spa 2012 17:10
- Country: Lietuva
- Skraido_nuo: 1978-Bir-03
Re: VGC Rally 2018
Antrasis naujokas šiumetiniame VGC sąskrydyje, su kuriuo labai knietėjo paskristi - čekiško EL-2-M "Šedy vlk" ("pilkasis vilkas")
replika. Sklandytuvas pabaigtas tik praeitais metais, todėl, galima sakyt, dar "kvepia laku". Pro skaidrų, tviskantį lako sluoksnį
matosi visas medienos grožis. Žodiu, - lyg į kokį naujutėlaitį styginį muzikos instrumentą žiūrėtum... Ir sparnai - lengvi, lyg drugelio.
Gal todėl mūsų tarpukario sklandytojai jį ir buvo pakrikštiję "Šilkaspaniu". Nors istorija teigia, jog toks vardas sklandytuvui parinktas
todėl, kad jo įsigijimą finansiškai parėmė "Kauno audinių" fabrikas. Taip, - "Šilkasparniu" virtęs "Pilkasis vilkas" skraidė ir tarpukario
Lietuvoje - http://www.vgc.lt/uzsienio-sklandytuvai ... le/nID/233 Kalbantis su Čekijos pilotu iškart supratau, kad "Šilkasparnio" istoriją jis puikiai žino. Tuomet sklandytojai dažnai skraidydavo
be parašiutų. Šiai "prabangai" nepritaikyta ir "Šilkasparnio" kabina, todėl nereikėtų stebėtis, jog į 2-rą kabiną galima patekti tik
išėmus priekinės kabinos sėdynės atlošą. Taigi, - jeigu priekinė kabina užimtą, į antrąją - nei įlipsi, nei išlipsi... Na, o visa kita -
kaip įprastam sklandytuve. Vietos, žinoma, mažoka, tačiau matomumas bent jau iš priekinės kabinos tikrai geras. Su "Šilkasparniu" paskristi teko tik kartą, nes kol sukaukiau savo eilės, skraidymų diena jau buvo link pabaigos. Karštis vakarop
atlėgo, tačiau ir termikai jau buvo "pridusę". Tikimybė "užsikabinti", startuojat išvilktuvu, - menka, tačiau atidėlioti nenorėjau -
nežinia kada tokia proga vėl pasitaikys. Todėl nedvejodamas susirangiau priekinėje "Šilkasparnio" kabinoje. Startas ir po pusės
minutės mes jau 320 m aukštyje. Tik pakilus, čekų pilotas valdymą iškart perdavė man. Pasukau link artimiausio miškelio, virš
kurio dar buvo galima tikėtis kokios nors konvekcijos, Taip, variometro rodykle kilstelėjo iki "0" bet nė trupučio daugiau. Pradėjau
tą nuliuką "šlifuoti", atsargiai, kad "nepabėgtų". Taip ir sukomės tame pačiame aukštyje gal 10 min, o vėjas nešė sklandytuvą tolyn
nuo aerodromo. Teko grįžti ir leistis. Nutūpus sužinojau, kad tą dieną startų daugiau nebebus. Beliko tik automobiliu nutempti
sklandytuvą daugiau, kaip 2 km iki angaro. Tuo mano pirmoji pažintis su "Šilkasparnio" jaunėliu broliuku ir baigėsi. Lauksiu
sekančios progos.
Bus daugiau.
replika. Sklandytuvas pabaigtas tik praeitais metais, todėl, galima sakyt, dar "kvepia laku". Pro skaidrų, tviskantį lako sluoksnį
matosi visas medienos grožis. Žodiu, - lyg į kokį naujutėlaitį styginį muzikos instrumentą žiūrėtum... Ir sparnai - lengvi, lyg drugelio.
Gal todėl mūsų tarpukario sklandytojai jį ir buvo pakrikštiję "Šilkaspaniu". Nors istorija teigia, jog toks vardas sklandytuvui parinktas
todėl, kad jo įsigijimą finansiškai parėmė "Kauno audinių" fabrikas. Taip, - "Šilkasparniu" virtęs "Pilkasis vilkas" skraidė ir tarpukario
Lietuvoje - http://www.vgc.lt/uzsienio-sklandytuvai ... le/nID/233 Kalbantis su Čekijos pilotu iškart supratau, kad "Šilkasparnio" istoriją jis puikiai žino. Tuomet sklandytojai dažnai skraidydavo
be parašiutų. Šiai "prabangai" nepritaikyta ir "Šilkasparnio" kabina, todėl nereikėtų stebėtis, jog į 2-rą kabiną galima patekti tik
išėmus priekinės kabinos sėdynės atlošą. Taigi, - jeigu priekinė kabina užimtą, į antrąją - nei įlipsi, nei išlipsi... Na, o visa kita -
kaip įprastam sklandytuve. Vietos, žinoma, mažoka, tačiau matomumas bent jau iš priekinės kabinos tikrai geras. Su "Šilkasparniu" paskristi teko tik kartą, nes kol sukaukiau savo eilės, skraidymų diena jau buvo link pabaigos. Karštis vakarop
atlėgo, tačiau ir termikai jau buvo "pridusę". Tikimybė "užsikabinti", startuojat išvilktuvu, - menka, tačiau atidėlioti nenorėjau -
nežinia kada tokia proga vėl pasitaikys. Todėl nedvejodamas susirangiau priekinėje "Šilkasparnio" kabinoje. Startas ir po pusės
minutės mes jau 320 m aukštyje. Tik pakilus, čekų pilotas valdymą iškart perdavė man. Pasukau link artimiausio miškelio, virš
kurio dar buvo galima tikėtis kokios nors konvekcijos, Taip, variometro rodykle kilstelėjo iki "0" bet nė trupučio daugiau. Pradėjau
tą nuliuką "šlifuoti", atsargiai, kad "nepabėgtų". Taip ir sukomės tame pačiame aukštyje gal 10 min, o vėjas nešė sklandytuvą tolyn
nuo aerodromo. Teko grįžti ir leistis. Nutūpus sužinojau, kad tą dieną startų daugiau nebebus. Beliko tik automobiliu nutempti
sklandytuvą daugiau, kaip 2 km iki angaro. Tuo mano pirmoji pažintis su "Šilkasparnio" jaunėliu broliuku ir baigėsi. Lauksiu
sekančios progos.
Bus daugiau.
-
- PV Valdybos narys
- Pranešimai: 1851
- Užsiregistravo: 18 Spa 2012 17:10
- Country: Lietuva
- Skraido_nuo: 1978-Bir-03
Re: VGC Rally 2018
Kaip pastebėjau, VGC sąskrydžių metu vienas iš pačių populiariausių sklandytuvų visada būna dabar jau nebeegzistuojančios
anglų firmos Slingsby dvivietis T-21 "Sedbergh", lietuvių dažnai pravardžiuojamas "bufetu". Kodėl taip? Nes jo ypač kampuota
liemens forma toli gražu nepasižymi sklandytuvams budingu grakštumu ir greičiau primena skrynią ar plokščiadugnę valtį. Žinomas aviakonstruktorius O.Antonovas kažkada tvirtino, kad - "gražūs lėktuvai gerai skrenda". Dėl skonio, žinoma, galima
ginčytis. Tačiau, jeigu T-21 kam nors ir pasirodys per daug griozdiškas, su juo paskridus nuomonė tikrai apsivers aukštyn
kojomis - tai vienas iš tų pavyzdžių, kur "forma neatitinka turinio". Skristi su tuo anglišku "bufetu" be galo smagu! Vien jau
jo atvira ir labai erdvi kabina, sėdint vienas šalia kito, suteikia pojūtį, jog esi ne kokiame ten ypač suspaustų ir maksimaliai
"aplaižytų" formu sklandytuve, o solidžiame laineryje. Ir skrieja T-21 lėtai bei iškilmingai (apie 55-60 km/val greičiu). Taip
ramiai judant erdvėje aptekantis oro srautas maloniai kutena sklandytuvo kabinos mažai tepridengtus pilotų kūnus ir tik dar
labiau sustiprina skrydžio pojūti. Vargu ar įmanoma visa tai apibūdinti žodžiais - tiesiog reikia pajusti pačiam. Sklandymo
varžyboms lenktyniaujant maršrutuose T-21, žinoma, niekada netinko - per lėtas jis ir nerangus. Tačiau ne tam jis ir buvo
sukonstruotas. Fred'o Slingsby galvoje 1944 m. "gimęs" mokomasis sklandytuvas, skirtas karo lakūnų mokykloms, pradžioje
visiškai nesudomino Anglijos kariškių. Geriau išmanantys to laikmečio sklandytuvus puikiai suprato, kad T-21 kurtas remiantis
ypač populiaraus vokiško vienviečio Grunau Baby koncepcija bei aerodinaminiais sprendimais, atitinkamai padidinat sklandmens
proporcijas, kad jos tiktų 2-viečiam sklandytuvui. Gal todėl pirmasis T-21 prototipas sklandytojų ir buvo pramintas "ištinusiu
Grunau Baby". Tačiau netrukus paaiškėjo, kad legendinio Grunau Baby ženkliai "papilnėjęs" angliškas giminaitis virš šlaito
skrieja ne ką prasčiau už jo pirmtaką. Ankstyvojo pokario metais anglų sklandymo mokyklose T-21 padarė perversmą - visi
greitai suprato, kad pilotavimo abėcėlės mokymas 2-viečiu sklandytuvu yra žymiai saugesnis bei ekonomiškesnis (naujokai
su vienviečiais pradinio mokymo sklandytuvais dažnai patirdavo avarijas). Nūnai klubuose savo vietą užleidęs šiuolaikiniams
mokomiesiems sklandytuvams, buvusio populiarumo T-21 neprarado iki šiol, nes puikiai tinka pramoginiams skrydžiams. Tuo
sėkmingai pasinaudojo Almantas su sūnumi - šiemet pirmą kartą dalyvavę tarptautiniame VGC sąskrydyje. Ralf'as - pilotas iš
Vokietijos - maloniai sutiko juos paskraidinti savuoju "bufetu". Kaip paaiškėjo, Ralf'as - ne vienintelis minėto T-21 sąvininkas - "kompanijoje" yra dar du pilotai, kartu su Ralf'u skraidantys šiuo
egzotišku sklandytuvu tame pačiame Nastaeten'o aerokube netoli Frankfurto prie Maino. Apžiūrinėjant jų sklandytuvą net nekyla
abejonės, kad jis priklauso, būtent, vyriškai kompanijai... Pirma proga paskristi su "bufetu" susidarė prieš 3 metus - 2015 m. VGC sąskrydžio Olandijoje metu. Antroji - pasitaikė tik
šiemet. Juolab, kad su Ralf'u greitai išsiaškinome, jog turime bendrų pažįstamu - Nastaeten'e skraido motosklandytuvų
ASK-14 tarptautinio klubo įkūrėjas Klaus-Peter Gies. Pernai, lygiai prieš metus, jis lankėsi pas mane svečiuose Lietuvoje.
Tuokart su Ralf'o T-21 kilome vakarop, jau beprasidedant termikų "badui" mažuose aukščiuose... Kada lauke taip svilina, skrydis atviroje T-21 kabinoje - tikra atgaiva ne tik sielai, bet ir kūnui. Aukštis - 320 m. Na, bet kur gi tie termikai? Apačioje - saulės išdeginta aerodromo žolė ir varginantis karštis... Virš miško ir miestelio dar kažkiek "prilaikė", bet vos pradedi sukti spiralę ir variometro rodyklė vėl krypsta žemyn... O tokiame aukštyje ir pučiant priešiniam vėjui nuo aerodromo su "bufetu" labiau nutolti nepatartina. Kad ir kaip besistengėme, stipresnio termiko arti aerodromo nesuradome. Nusprendėme leistis ir dar kartą bandyti laimę.
Pasukus 3-čiojo posūkio link, skridome tiesiai į saulę - trumpa, bet gera proga "fotosesijai"... Antrasis bandymas baigėsi panašiai, kaip ir pirmas. Sako, kad trečias kartas tai jau tikrai nemeluoja, tik bėda, kad jam
nebeliko laiko - skraidymai tądien baigėsi... Bus daugiau
anglų firmos Slingsby dvivietis T-21 "Sedbergh", lietuvių dažnai pravardžiuojamas "bufetu". Kodėl taip? Nes jo ypač kampuota
liemens forma toli gražu nepasižymi sklandytuvams budingu grakštumu ir greičiau primena skrynią ar plokščiadugnę valtį. Žinomas aviakonstruktorius O.Antonovas kažkada tvirtino, kad - "gražūs lėktuvai gerai skrenda". Dėl skonio, žinoma, galima
ginčytis. Tačiau, jeigu T-21 kam nors ir pasirodys per daug griozdiškas, su juo paskridus nuomonė tikrai apsivers aukštyn
kojomis - tai vienas iš tų pavyzdžių, kur "forma neatitinka turinio". Skristi su tuo anglišku "bufetu" be galo smagu! Vien jau
jo atvira ir labai erdvi kabina, sėdint vienas šalia kito, suteikia pojūtį, jog esi ne kokiame ten ypač suspaustų ir maksimaliai
"aplaižytų" formu sklandytuve, o solidžiame laineryje. Ir skrieja T-21 lėtai bei iškilmingai (apie 55-60 km/val greičiu). Taip
ramiai judant erdvėje aptekantis oro srautas maloniai kutena sklandytuvo kabinos mažai tepridengtus pilotų kūnus ir tik dar
labiau sustiprina skrydžio pojūti. Vargu ar įmanoma visa tai apibūdinti žodžiais - tiesiog reikia pajusti pačiam. Sklandymo
varžyboms lenktyniaujant maršrutuose T-21, žinoma, niekada netinko - per lėtas jis ir nerangus. Tačiau ne tam jis ir buvo
sukonstruotas. Fred'o Slingsby galvoje 1944 m. "gimęs" mokomasis sklandytuvas, skirtas karo lakūnų mokykloms, pradžioje
visiškai nesudomino Anglijos kariškių. Geriau išmanantys to laikmečio sklandytuvus puikiai suprato, kad T-21 kurtas remiantis
ypač populiaraus vokiško vienviečio Grunau Baby koncepcija bei aerodinaminiais sprendimais, atitinkamai padidinat sklandmens
proporcijas, kad jos tiktų 2-viečiam sklandytuvui. Gal todėl pirmasis T-21 prototipas sklandytojų ir buvo pramintas "ištinusiu
Grunau Baby". Tačiau netrukus paaiškėjo, kad legendinio Grunau Baby ženkliai "papilnėjęs" angliškas giminaitis virš šlaito
skrieja ne ką prasčiau už jo pirmtaką. Ankstyvojo pokario metais anglų sklandymo mokyklose T-21 padarė perversmą - visi
greitai suprato, kad pilotavimo abėcėlės mokymas 2-viečiu sklandytuvu yra žymiai saugesnis bei ekonomiškesnis (naujokai
su vienviečiais pradinio mokymo sklandytuvais dažnai patirdavo avarijas). Nūnai klubuose savo vietą užleidęs šiuolaikiniams
mokomiesiems sklandytuvams, buvusio populiarumo T-21 neprarado iki šiol, nes puikiai tinka pramoginiams skrydžiams. Tuo
sėkmingai pasinaudojo Almantas su sūnumi - šiemet pirmą kartą dalyvavę tarptautiniame VGC sąskrydyje. Ralf'as - pilotas iš
Vokietijos - maloniai sutiko juos paskraidinti savuoju "bufetu". Kaip paaiškėjo, Ralf'as - ne vienintelis minėto T-21 sąvininkas - "kompanijoje" yra dar du pilotai, kartu su Ralf'u skraidantys šiuo
egzotišku sklandytuvu tame pačiame Nastaeten'o aerokube netoli Frankfurto prie Maino. Apžiūrinėjant jų sklandytuvą net nekyla
abejonės, kad jis priklauso, būtent, vyriškai kompanijai... Pirma proga paskristi su "bufetu" susidarė prieš 3 metus - 2015 m. VGC sąskrydžio Olandijoje metu. Antroji - pasitaikė tik
šiemet. Juolab, kad su Ralf'u greitai išsiaškinome, jog turime bendrų pažįstamu - Nastaeten'e skraido motosklandytuvų
ASK-14 tarptautinio klubo įkūrėjas Klaus-Peter Gies. Pernai, lygiai prieš metus, jis lankėsi pas mane svečiuose Lietuvoje.
Tuokart su Ralf'o T-21 kilome vakarop, jau beprasidedant termikų "badui" mažuose aukščiuose... Kada lauke taip svilina, skrydis atviroje T-21 kabinoje - tikra atgaiva ne tik sielai, bet ir kūnui. Aukštis - 320 m. Na, bet kur gi tie termikai? Apačioje - saulės išdeginta aerodromo žolė ir varginantis karštis... Virš miško ir miestelio dar kažkiek "prilaikė", bet vos pradedi sukti spiralę ir variometro rodyklė vėl krypsta žemyn... O tokiame aukštyje ir pučiant priešiniam vėjui nuo aerodromo su "bufetu" labiau nutolti nepatartina. Kad ir kaip besistengėme, stipresnio termiko arti aerodromo nesuradome. Nusprendėme leistis ir dar kartą bandyti laimę.
Pasukus 3-čiojo posūkio link, skridome tiesiai į saulę - trumpa, bet gera proga "fotosesijai"... Antrasis bandymas baigėsi panašiai, kaip ir pirmas. Sako, kad trečias kartas tai jau tikrai nemeluoja, tik bėda, kad jam
nebeliko laiko - skraidymai tądien baigėsi... Bus daugiau
Paskutinį kartą redagavo Reno 24 Rgp 2018 12:05, redaguota 2 kartą(us).
-
- PV Valdybos narys
- Pranešimai: 460
- Užsiregistravo: 08 Spa 2012 21:15
- Country: Lietuva
- Skraido_nuo: 1975-Rgs-23
- Miestas: VILNIUS
Re: VGC Rally 2018
Tu taip gražiai nupieši spalvas ,kad jau ir man noras užėjo su tokiais aparatais artimiau susipažinti...............
-
- PV Valdybos narys
- Pranešimai: 1851
- Užsiregistravo: 18 Spa 2012 17:10
- Country: Lietuva
- Skraido_nuo: 1978-Bir-03
Re: VGC Rally 2018
Dar vienas egzotiškas sklandytuvas, kurį pirmą kartą pamačiau "gyvai", tai vokiško RRG "Falke" labai artimas giminaitis,
tiksliau, - jo angliškas atitikmuo - Slingsby British Falcon Type I. Su tokio tipo sklandytuvais sėkmingai skraidyta ir tarpukario
Lietuvoje (LY-Sakalas ir LY-Žaibas) 1938 m. pasiekiant 3-čią skriejimo trukmės rezultatą Pasaulyje!!! 1936 m. vasarą J.Pyragius
virš Nidos kopų pučiant rytų vėjui su "Sakalu" ore išsilaiko 22 val. ir 36 min. http://www.vgc.lt/sklandymo-rekordai.ht ... le/nID/226
O dar po 2 metų - A.Gysas su "Žaibu" Nidoje jau skrieja net 26 val. ir 3 min. http://www.vgc.lt/sklandymo-rekordai.ht ... le/nID/219
Tuomet dar ilgesni skrydžiai sklandytuvu šlaito antvėjyje buvo pavykę tik vokiečiams (2-oji vieta) bei rusams. RRG "Falke" savo išvaizda su niekuo nesumaišysi. Pirmiausia pastebi sklandytuvams neįprastai didelį sparnų strėliškumą.
Jo konstruktorius A.Lippisch'as tuomet labai domėjosi sklaidančio sparno koncepcija. Prieš "Falke" jo sukurti keli beuodegiai
sklandytuvai sėkmingai skraidė. Pakankamą stabilumą ore jiems suteikdavo didelio strėliškumo sparnai su "S" tipo profiliais
toliau nuo centro, o galuose - simetriški ir pasukti neigiamu kampu. Tokius sparnus uždėjus ant klasikinės schemos orlaivio
su nedideliu stabilizatoriumi aparatas ore turėtų būti dar pastovesnis. Skriejimo savybėms pagerinti pačiame sparnų centre
konstruktorius panaudojo didelio išgaubimo Go-535 profilį. Jo pikiruojanį momentą puikiai kompensavo strėliški, galuose
niegiamu kampu pasukti sparnai ir stabilizatorius, nors RRG "Falke" liemuo ir buvo labai trumpas. Sklandytuvas lūkesčius
pateisino su kaupo - remiantis lidininkų aprašymais, RRG "Falke" tiesiog skrido pats ir klusniai reaguodavo į vairų judesius.
Todėl nenuostabu, kad pagal jo statybos brėžinius įsigijo ir lietuviai. Dėl labai mažos įkrovos (12,5 kg/m2) sklandytuvas
puikiai skriejo net silpnose kylančiose srovėse. Benas pasakojo, kad sąskrydžio metu su savuoju Grunau Baby IIb termike
bandė lenktyniauti su anglų atsivežtu "Falcon'u", tačiau pastarasis nuo jo greitai atitrūko...
Bus daugiau
tiksliau, - jo angliškas atitikmuo - Slingsby British Falcon Type I. Su tokio tipo sklandytuvais sėkmingai skraidyta ir tarpukario
Lietuvoje (LY-Sakalas ir LY-Žaibas) 1938 m. pasiekiant 3-čią skriejimo trukmės rezultatą Pasaulyje!!! 1936 m. vasarą J.Pyragius
virš Nidos kopų pučiant rytų vėjui su "Sakalu" ore išsilaiko 22 val. ir 36 min. http://www.vgc.lt/sklandymo-rekordai.ht ... le/nID/226
O dar po 2 metų - A.Gysas su "Žaibu" Nidoje jau skrieja net 26 val. ir 3 min. http://www.vgc.lt/sklandymo-rekordai.ht ... le/nID/219
Tuomet dar ilgesni skrydžiai sklandytuvu šlaito antvėjyje buvo pavykę tik vokiečiams (2-oji vieta) bei rusams. RRG "Falke" savo išvaizda su niekuo nesumaišysi. Pirmiausia pastebi sklandytuvams neįprastai didelį sparnų strėliškumą.
Jo konstruktorius A.Lippisch'as tuomet labai domėjosi sklaidančio sparno koncepcija. Prieš "Falke" jo sukurti keli beuodegiai
sklandytuvai sėkmingai skraidė. Pakankamą stabilumą ore jiems suteikdavo didelio strėliškumo sparnai su "S" tipo profiliais
toliau nuo centro, o galuose - simetriški ir pasukti neigiamu kampu. Tokius sparnus uždėjus ant klasikinės schemos orlaivio
su nedideliu stabilizatoriumi aparatas ore turėtų būti dar pastovesnis. Skriejimo savybėms pagerinti pačiame sparnų centre
konstruktorius panaudojo didelio išgaubimo Go-535 profilį. Jo pikiruojanį momentą puikiai kompensavo strėliški, galuose
niegiamu kampu pasukti sparnai ir stabilizatorius, nors RRG "Falke" liemuo ir buvo labai trumpas. Sklandytuvas lūkesčius
pateisino su kaupo - remiantis lidininkų aprašymais, RRG "Falke" tiesiog skrido pats ir klusniai reaguodavo į vairų judesius.
Todėl nenuostabu, kad pagal jo statybos brėžinius įsigijo ir lietuviai. Dėl labai mažos įkrovos (12,5 kg/m2) sklandytuvas
puikiai skriejo net silpnose kylančiose srovėse. Benas pasakojo, kad sąskrydžio metu su savuoju Grunau Baby IIb termike
bandė lenktyniauti su anglų atsivežtu "Falcon'u", tačiau pastarasis nuo jo greitai atitrūko...
Bus daugiau
-
- PV Valdybos narys
- Pranešimai: 1851
- Užsiregistravo: 18 Spa 2012 17:10
- Country: Lietuva
- Skraido_nuo: 1978-Bir-03
Re: VGC Rally 2018
Vienas iš VGC sklandytuvų "nykštukų", kuris nenustoja stebinti, tai iš Austrijos kilusių brolių Hütter'ių kūrinys H-28. Mažiau,
kaip 100 kg sveriantis aparatas su trumpais (sklandytojų samprata) - vos 12 m sparnais sukonstruotas taip, kad įsigijus jo
brėžinius, būtų nesudėtingas pasigaminti pačiam. Vienas tokių, pagamintas namuose, buvusio mokytojo iš Vokietijos jau
kuris laikas sėkmingai dalyvauja tarptautiniuose VGC sąskrydžiuose. Pirmą kartą jį pamačiau 2011, renginio Austrijoje metu.
Iškart supratau, kad sklandytuvas pagamintas neseniai. Stebino lengvos bei grakščios orlaivio linijos bei nedideli matmenys.
Su jo gamintoju - Werner'iu šiemet pavyko pabendrauti ilgiau - ekskursijos į Lilientalio muziejų metu autobuse sėdėjome
šalimais. Sužinujau, kad originalius H-28 brėžinius Werneriui paskolino VGC įkūrėjas - šviesios atminties Chris Wills'as. Sklandytuvui pagaminti prireikė tik šiek tiek daugiau, nei 2000 val. Werner'is tvirtina, kad sekančiam tokiam egzemplioriui
jam pakaktų apie 1200 val! Sklandytuvas išėjo nežymiai sunkesnis už originalą - turščias sveria 105 kg, nes jo liemuo buvo
pailgintas 14 cm. Pagerėjo stabilumas, nors aparatas ore - labai vikrus. Anot sąvininko (dešinėje, apatinėje nuotraukoje) iš
45' spiralės į priešingą H-28 pereina per 2 sek! Termikuose šis vikruolis tiesiog nepagaunamas - 2015 m. VGC sąskrydžio Olandijoje metu buvome susitikę vienoje spiralėje
(tuokart skridau su Ka-6CR). Kartu sukomės neilgai - dailusis Hütter-28 nuo manęs "pabėgo" į viršų labai greitai. Puikiais
sklandytuvo savybes patvirtino ir Alex'as, šiemet turėjęs progą pats išbandyti minėtą sklandytuvą ore. Po beveik 5 val. trukusio skrydžio Alex'o šypsena tiesiog "netilpo į kabiną" (skriejant jam buvo pavykę pakilti net į 2700 m.) Kaip ištikimas motosklandytuvų ASK-14 gerbėjas šiemet tikėjausi tokio paties aparato sulaukti ir Stendal'yje - mano draugas
Jan'as iš Olandijos žadėjo su savuoju motosklandytuvu atskristi į tiesiai į VGC sąskrydį. Tačiau Jan'o plananams nebuvo lemta
išsipidyti ir į renginį atvykti jis negalėjo. Tačiau šiokį-tokį ASK-14 "giminaitį" sąskrydyje vis tik radau - tai VGC narių gerai žinomo
sklandytuvo L-Spatz ('Žvirblis") motorizuota versija - SF-24 Motorspatz. Šį savitos formos skraidymo aparatą (iš šono jis primena šaukštą) į renginį atsigabeno anglai. Skrendant šio motosklandytuvo
matyti man neteko, tačiau su sąvininku David'u pabendravome. Išsiaiškinau, kad "motorizuoto žvirblio" variklis - lygiais toks
pats, kaip ir manojo ASK-14. Tai - vokiškas Hirth F10A, kompaktiškas bei lengvas 2-taktis 4 cilindrų "boxer'is", pasižymintis
inoringu charakteriu bei dideliu "apetitu" (variklyje 4 karbiuratoriai). Žiurint iš šono į SF-24 kyla mintis, kad tik tik toks nedidelis
motoras, kaip Hirth F10A tik ir tegalėjo "tilpti" šio sklandytuvo priekyje. Tačiau vietos pilotui "Motožvirblyje", atrodo, liko nedaug... Bus daugiau...
kaip 100 kg sveriantis aparatas su trumpais (sklandytojų samprata) - vos 12 m sparnais sukonstruotas taip, kad įsigijus jo
brėžinius, būtų nesudėtingas pasigaminti pačiam. Vienas tokių, pagamintas namuose, buvusio mokytojo iš Vokietijos jau
kuris laikas sėkmingai dalyvauja tarptautiniuose VGC sąskrydžiuose. Pirmą kartą jį pamačiau 2011, renginio Austrijoje metu.
Iškart supratau, kad sklandytuvas pagamintas neseniai. Stebino lengvos bei grakščios orlaivio linijos bei nedideli matmenys.
Su jo gamintoju - Werner'iu šiemet pavyko pabendrauti ilgiau - ekskursijos į Lilientalio muziejų metu autobuse sėdėjome
šalimais. Sužinujau, kad originalius H-28 brėžinius Werneriui paskolino VGC įkūrėjas - šviesios atminties Chris Wills'as. Sklandytuvui pagaminti prireikė tik šiek tiek daugiau, nei 2000 val. Werner'is tvirtina, kad sekančiam tokiam egzemplioriui
jam pakaktų apie 1200 val! Sklandytuvas išėjo nežymiai sunkesnis už originalą - turščias sveria 105 kg, nes jo liemuo buvo
pailgintas 14 cm. Pagerėjo stabilumas, nors aparatas ore - labai vikrus. Anot sąvininko (dešinėje, apatinėje nuotraukoje) iš
45' spiralės į priešingą H-28 pereina per 2 sek! Termikuose šis vikruolis tiesiog nepagaunamas - 2015 m. VGC sąskrydžio Olandijoje metu buvome susitikę vienoje spiralėje
(tuokart skridau su Ka-6CR). Kartu sukomės neilgai - dailusis Hütter-28 nuo manęs "pabėgo" į viršų labai greitai. Puikiais
sklandytuvo savybes patvirtino ir Alex'as, šiemet turėjęs progą pats išbandyti minėtą sklandytuvą ore. Po beveik 5 val. trukusio skrydžio Alex'o šypsena tiesiog "netilpo į kabiną" (skriejant jam buvo pavykę pakilti net į 2700 m.) Kaip ištikimas motosklandytuvų ASK-14 gerbėjas šiemet tikėjausi tokio paties aparato sulaukti ir Stendal'yje - mano draugas
Jan'as iš Olandijos žadėjo su savuoju motosklandytuvu atskristi į tiesiai į VGC sąskrydį. Tačiau Jan'o plananams nebuvo lemta
išsipidyti ir į renginį atvykti jis negalėjo. Tačiau šiokį-tokį ASK-14 "giminaitį" sąskrydyje vis tik radau - tai VGC narių gerai žinomo
sklandytuvo L-Spatz ('Žvirblis") motorizuota versija - SF-24 Motorspatz. Šį savitos formos skraidymo aparatą (iš šono jis primena šaukštą) į renginį atsigabeno anglai. Skrendant šio motosklandytuvo
matyti man neteko, tačiau su sąvininku David'u pabendravome. Išsiaiškinau, kad "motorizuoto žvirblio" variklis - lygiais toks
pats, kaip ir manojo ASK-14. Tai - vokiškas Hirth F10A, kompaktiškas bei lengvas 2-taktis 4 cilindrų "boxer'is", pasižymintis
inoringu charakteriu bei dideliu "apetitu" (variklyje 4 karbiuratoriai). Žiurint iš šono į SF-24 kyla mintis, kad tik tik toks nedidelis
motoras, kaip Hirth F10A tik ir tegalėjo "tilpti" šio sklandytuvo priekyje. Tačiau vietos pilotui "Motožvirblyje", atrodo, liko nedaug... Bus daugiau...
-
- PV Valdybos narys
- Pranešimai: 1851
- Užsiregistravo: 18 Spa 2012 17:10
- Country: Lietuva
- Skraido_nuo: 1978-Bir-03
Re: VGC Rally 2018
Na ir pabaigai - šiek tiek apie "užklaisnę" veiklą 46-ojo tarptautinio VGC sąskrydžio metu.
Tenka pripažinti, kad renginio dalyvių laisvalaikiui dėmesio organizatoriai skyrė nedaug. Bene vienintelė "centralizuota"
ekskursija autibusu į Otto Lilienthal'io muziejų Stolln'e. Netoli miestelio driekiasi Rhinow'o kalvos, kur 1896 m. rugpjūčio
9 d. įvyko paskutinis aviacijos pionieriaus skrydis. Muziejus - gan kuklus ir didesnio įspūdžio nepaliko, na, gal todėl, kad
yra tekę lankytis aviacijos muziejuose su gausybe eksponatų, o čia - vos dvi salės pilkai niūriomis sienomis bei kelios
Otto Lilienthal'io sklandytuvų replikos. Lankytojams dar parodo trumpą dokumentinį filmą su animacija apie paskutinį, skaudžia netektimi pasibaigusį aviacijos
pionieriaus skrydį. Iškart po įvykio Otto Lilienthal'į dar spėta traukiniu nugabenti į ligoninę Berlyne, kur sekantį rytą jis mirė.
Kopiant į Rhinow'o kalvas net nekyla minčių, kad dabar čia įmanoma skraidyti - viskas apauge medžiais. Kažkur kalno
pusiaukelėje lankytojus pasitinka paminklas, žymintis Otto Lilienthal'io paskutinio skrydžio avarijos vietą. Ant kalno viršūnės - minimalistinio stiliaus pamiklas su skrydžiui sparnus išskleidusio žmogaus skulptūra. Žodžiu - absoliučiai
jokios pompastikos. Tiesa, nustebino radinys netoliese su užrašais rusų kalba... Prieš daugiau, kaip 40 metų, kuomet dar mokiausi vidurinėje
mokykloje, to laikmečio vadovėliai tvirtino, jog pirmuoju pasaulio lakūnu buvo kažkoks tai ten caro armijos karininkas, pavarde
Možaiskis, dar 19-jo amžiaus 7-me ar tai 8-me dešimtmetyje į orą sėkimingai pakilęs savo sukonstruotu, garo mašina varomu
lėktuvu. Bet sprendžiant iš užrašų ant netoliese aptikto pamiklo, šia pasaka dabar jau nebetiki ir patys rusai Įdomu, kad vos už kelių kilometrų nuo Otto Lilienthal'io skraidymo vietos įsikūręs aeroklubas. Sakytum, nieko čia nuostabaus,
tačiau šalia pakilimo tako riogso... IL-62! Akivaizdu, kad tokiais orlaiviais aeroklubuose neskraidoma. Tačiau šis lėktuvas čia
atskrido pats. Tai įvyko beveik prieš 30 metų, kuomet susijungus abiems Vokietijoms nebeliko VDR oro bendrovės "Interflug". Būtent, buvusios "Interflug" oro bendrovės pilotai čia ir atskraidino minėtą lainerį bei sėkmingai nutupdė and žolės KTT
Grįžtant atgal, buvome sustoję nedideliame, tačiau ypatingo grožio Tangermunde's miestelyje. Priešingai daugumai didžiųjų
Vokietijos miestų, šis karo metais visai nenukentėjo, nes vaikštant jo gatvelėmis, aplink vien 17-18 amžiaus pastatai, kurių
dauguma - puikiai atrestauruoti. Tačiau čia pamaloninau ne tik regos, bet ir skonio receptorius - tokių skanių ledų, kaip čia,
nepamenu, kada esu ragavęs. Na, bet tai jau atskira, su aviacija visiškai nesusijusi tema... Lyginant su išvyka į Stolln'ą bei Rhinow kalvas, žymiai didesnį paliko Berlyno technikos muziejus. Ten nuvykome savo inciatyva,
tądien, kai skraidymams Stendal'yje nebuvo tinkamų oro sąlygų. Eksponatų Berlyno technikos muziejuje tikrai labai gausu
bei pačių įvairiausių sričių. Labiausia, žinoma, domino aviacija, nes jau artėjant prie pastatų, iš tolo matosi Douglas DC-3,
užkeltas ant terasos ties muziejaus stogu.
Aviacijai skirti viršutiniai aukštai, kur begalė originalių ir retų eksponatų (visų nuotraukų čia sudėti tiesiog neįmanoma: Gaila, kad muziejus veikia tik 17 val, tad prieš pusvalandį iki jo uždarymo lankytojus jau pradeda įkyriai šnekinti lauk... Išėjus
teliko aplankyti Charlio "pasienio postą", - "langą tarp rytų ir vakarų", kažkada skyrusį rusų bei amerikiečių zonas Berlyne.
Dabar jis paliktas kaip pramoga turistams. O kažkada tai buvo vartai į išsvajotą laisvąjį pasaulį rytų Berlyno gyventojams. Pačiai pabaigai - šiek tiek "dramatizmo". Fotografuota likus pusvalandžiui iki VGS sąskrydžio uždatymo. Jeigu beveik visomis
renginio dienomis negailestingai svilino karštis, tai uždarymo dieną viskas apvirto aukštyn kojomis. Skambinant VGC varpu
(viena iš uždarymo tradicijų) prasidėjo audra. Vėjo būta tokios stipraus, kad nuplėšė skrydžių valdymo bokšto stogą su
antenomis ir lietus gausiai užliejo ten esančią radijo ryšio įrangą.
Po pusantros valandos stichijos negailestingo siautėjimo staiga viskas nutilo ir stojo visiška ramybė... Nuo panašaus likimo (kaip nuotraukoje žemiau) mūsų palapinę apsaugojo tas pats apsauginis (nuo bombų) buvusio karinio
aerodromo pylimas, kurį karštomis dienomis mes taip koneveikėme (kad tasai gaivinantį vėją, girdi, užstoja)... Taigi, audra daugiau nebepasikartojo, perdžiūvusi aerodromo stovyklavietės žemė godžiai sugėrė lietaus vandenį ir per naktį
viskas išdžiūvo. Ryte likusieji patys ištvermingiausi dalyviai pradėjo skirstytis link namų. Iki susitikimo sekančią vasarą Anglijoje!
Pabaiga
Tenka pripažinti, kad renginio dalyvių laisvalaikiui dėmesio organizatoriai skyrė nedaug. Bene vienintelė "centralizuota"
ekskursija autibusu į Otto Lilienthal'io muziejų Stolln'e. Netoli miestelio driekiasi Rhinow'o kalvos, kur 1896 m. rugpjūčio
9 d. įvyko paskutinis aviacijos pionieriaus skrydis. Muziejus - gan kuklus ir didesnio įspūdžio nepaliko, na, gal todėl, kad
yra tekę lankytis aviacijos muziejuose su gausybe eksponatų, o čia - vos dvi salės pilkai niūriomis sienomis bei kelios
Otto Lilienthal'io sklandytuvų replikos. Lankytojams dar parodo trumpą dokumentinį filmą su animacija apie paskutinį, skaudžia netektimi pasibaigusį aviacijos
pionieriaus skrydį. Iškart po įvykio Otto Lilienthal'į dar spėta traukiniu nugabenti į ligoninę Berlyne, kur sekantį rytą jis mirė.
Kopiant į Rhinow'o kalvas net nekyla minčių, kad dabar čia įmanoma skraidyti - viskas apauge medžiais. Kažkur kalno
pusiaukelėje lankytojus pasitinka paminklas, žymintis Otto Lilienthal'io paskutinio skrydžio avarijos vietą. Ant kalno viršūnės - minimalistinio stiliaus pamiklas su skrydžiui sparnus išskleidusio žmogaus skulptūra. Žodžiu - absoliučiai
jokios pompastikos. Tiesa, nustebino radinys netoliese su užrašais rusų kalba... Prieš daugiau, kaip 40 metų, kuomet dar mokiausi vidurinėje
mokykloje, to laikmečio vadovėliai tvirtino, jog pirmuoju pasaulio lakūnu buvo kažkoks tai ten caro armijos karininkas, pavarde
Možaiskis, dar 19-jo amžiaus 7-me ar tai 8-me dešimtmetyje į orą sėkimingai pakilęs savo sukonstruotu, garo mašina varomu
lėktuvu. Bet sprendžiant iš užrašų ant netoliese aptikto pamiklo, šia pasaka dabar jau nebetiki ir patys rusai Įdomu, kad vos už kelių kilometrų nuo Otto Lilienthal'io skraidymo vietos įsikūręs aeroklubas. Sakytum, nieko čia nuostabaus,
tačiau šalia pakilimo tako riogso... IL-62! Akivaizdu, kad tokiais orlaiviais aeroklubuose neskraidoma. Tačiau šis lėktuvas čia
atskrido pats. Tai įvyko beveik prieš 30 metų, kuomet susijungus abiems Vokietijoms nebeliko VDR oro bendrovės "Interflug". Būtent, buvusios "Interflug" oro bendrovės pilotai čia ir atskraidino minėtą lainerį bei sėkmingai nutupdė and žolės KTT
Grįžtant atgal, buvome sustoję nedideliame, tačiau ypatingo grožio Tangermunde's miestelyje. Priešingai daugumai didžiųjų
Vokietijos miestų, šis karo metais visai nenukentėjo, nes vaikštant jo gatvelėmis, aplink vien 17-18 amžiaus pastatai, kurių
dauguma - puikiai atrestauruoti. Tačiau čia pamaloninau ne tik regos, bet ir skonio receptorius - tokių skanių ledų, kaip čia,
nepamenu, kada esu ragavęs. Na, bet tai jau atskira, su aviacija visiškai nesusijusi tema... Lyginant su išvyka į Stolln'ą bei Rhinow kalvas, žymiai didesnį paliko Berlyno technikos muziejus. Ten nuvykome savo inciatyva,
tądien, kai skraidymams Stendal'yje nebuvo tinkamų oro sąlygų. Eksponatų Berlyno technikos muziejuje tikrai labai gausu
bei pačių įvairiausių sričių. Labiausia, žinoma, domino aviacija, nes jau artėjant prie pastatų, iš tolo matosi Douglas DC-3,
užkeltas ant terasos ties muziejaus stogu.
Aviacijai skirti viršutiniai aukštai, kur begalė originalių ir retų eksponatų (visų nuotraukų čia sudėti tiesiog neįmanoma: Gaila, kad muziejus veikia tik 17 val, tad prieš pusvalandį iki jo uždarymo lankytojus jau pradeda įkyriai šnekinti lauk... Išėjus
teliko aplankyti Charlio "pasienio postą", - "langą tarp rytų ir vakarų", kažkada skyrusį rusų bei amerikiečių zonas Berlyne.
Dabar jis paliktas kaip pramoga turistams. O kažkada tai buvo vartai į išsvajotą laisvąjį pasaulį rytų Berlyno gyventojams. Pačiai pabaigai - šiek tiek "dramatizmo". Fotografuota likus pusvalandžiui iki VGS sąskrydžio uždatymo. Jeigu beveik visomis
renginio dienomis negailestingai svilino karštis, tai uždarymo dieną viskas apvirto aukštyn kojomis. Skambinant VGC varpu
(viena iš uždarymo tradicijų) prasidėjo audra. Vėjo būta tokios stipraus, kad nuplėšė skrydžių valdymo bokšto stogą su
antenomis ir lietus gausiai užliejo ten esančią radijo ryšio įrangą.
Po pusantros valandos stichijos negailestingo siautėjimo staiga viskas nutilo ir stojo visiška ramybė... Nuo panašaus likimo (kaip nuotraukoje žemiau) mūsų palapinę apsaugojo tas pats apsauginis (nuo bombų) buvusio karinio
aerodromo pylimas, kurį karštomis dienomis mes taip koneveikėme (kad tasai gaivinantį vėją, girdi, užstoja)... Taigi, audra daugiau nebepasikartojo, perdžiūvusi aerodromo stovyklavietės žemė godžiai sugėrė lietaus vandenį ir per naktį
viskas išdžiūvo. Ryte likusieji patys ištvermingiausi dalyviai pradėjo skirstytis link namų. Iki susitikimo sekančią vasarą Anglijoje!
Pabaiga