Na ir pabaigai - šiek tiek apie "užklaisnę" veiklą 46-ojo tarptautinio VGC sąskrydžio metu.
Tenka pripažinti, kad renginio dalyvių laisvalaikiui dėmesio organizatoriai skyrė nedaug. Bene vienintelė "centralizuota"
ekskursija autibusu į Otto Lilienthal'io muziejų Stolln'e. Netoli miestelio driekiasi Rhinow'o kalvos, kur 1896 m. rugpjūčio
9 d. įvyko paskutinis aviacijos pionieriaus skrydis. Muziejus - gan kuklus ir didesnio įspūdžio nepaliko, na, gal todėl, kad
yra tekę lankytis aviacijos muziejuose su gausybe eksponatų, o čia - vos dvi salės pilkai niūriomis sienomis bei kelios
Otto Lilienthal'io sklandytuvų replikos.
Lankytojams dar parodo trumpą dokumentinį filmą su animacija apie paskutinį, skaudžia netektimi pasibaigusį aviacijos
pionieriaus skrydį. Iškart po įvykio Otto Lilienthal'į dar spėta traukiniu nugabenti į ligoninę Berlyne, kur sekantį rytą jis mirė.
Kopiant į Rhinow'o kalvas net nekyla minčių, kad dabar čia įmanoma skraidyti - viskas apauge medžiais. Kažkur kalno
pusiaukelėje lankytojus pasitinka paminklas, žymintis Otto Lilienthal'io paskutinio skrydžio avarijos vietą.
Ant kalno viršūnės - minimalistinio stiliaus pamiklas su skrydžiui sparnus išskleidusio žmogaus skulptūra. Žodžiu - absoliučiai
jokios pompastikos.
Tiesa, nustebino radinys netoliese su užrašais rusų kalba... Prieš daugiau, kaip 40 metų, kuomet dar mokiausi vidurinėje
mokykloje, to laikmečio vadovėliai tvirtino, jog pirmuoju pasaulio lakūnu buvo kažkoks tai ten caro armijos karininkas, pavarde
Možaiskis, dar 19-jo amžiaus 7-me ar tai 8-me dešimtmetyje į orą sėkimingai pakilęs savo sukonstruotu, garo mašina varomu
lėktuvu. Bet sprendžiant iš užrašų ant netoliese aptikto pamiklo, šia pasaka dabar jau nebetiki ir patys rusai
Įdomu, kad vos už kelių kilometrų nuo Otto Lilienthal'io skraidymo vietos įsikūręs aeroklubas. Sakytum, nieko čia nuostabaus,
tačiau šalia pakilimo tako riogso... IL-62! Akivaizdu, kad tokiais orlaiviais aeroklubuose neskraidoma. Tačiau šis lėktuvas čia
atskrido pats. Tai įvyko beveik prieš 30 metų, kuomet susijungus abiems Vokietijoms nebeliko VDR oro bendrovės "Interflug".
Būtent, buvusios "Interflug" oro bendrovės pilotai čia ir atskraidino minėtą lainerį bei sėkmingai nutupdė and žolės KTT
Grįžtant atgal, buvome sustoję nedideliame, tačiau ypatingo grožio Tangermunde's miestelyje. Priešingai daugumai didžiųjų
Vokietijos miestų, šis karo metais visai nenukentėjo, nes vaikštant jo gatvelėmis, aplink vien 17-18 amžiaus pastatai, kurių
dauguma - puikiai atrestauruoti. Tačiau čia pamaloninau ne tik regos, bet ir skonio receptorius - tokių skanių ledų, kaip čia,
nepamenu, kada esu ragavęs. Na, bet tai jau atskira, su aviacija visiškai nesusijusi tema...
Lyginant su išvyka į Stolln'ą bei Rhinow kalvas, žymiai didesnį paliko Berlyno technikos muziejus. Ten nuvykome savo inciatyva,
tądien, kai skraidymams Stendal'yje nebuvo tinkamų oro sąlygų. Eksponatų Berlyno technikos muziejuje tikrai labai gausu
bei pačių įvairiausių sričių. Labiausia, žinoma, domino aviacija, nes jau artėjant prie pastatų, iš tolo matosi Douglas DC-3,
užkeltas ant terasos ties muziejaus stogu.
Aviacijai skirti viršutiniai aukštai, kur begalė originalių ir retų eksponatų (visų nuotraukų čia sudėti tiesiog neįmanoma:
Gaila, kad muziejus veikia tik 17 val, tad prieš pusvalandį iki jo uždarymo lankytojus jau pradeda įkyriai šnekinti lauk... Išėjus
teliko aplankyti Charlio "pasienio postą", - "langą tarp rytų ir vakarų", kažkada skyrusį rusų bei amerikiečių zonas Berlyne.
Dabar jis paliktas kaip pramoga turistams. O kažkada tai buvo vartai į išsvajotą laisvąjį pasaulį rytų Berlyno gyventojams.
Pačiai pabaigai - šiek tiek "dramatizmo". Fotografuota likus pusvalandžiui iki VGS sąskrydžio uždatymo. Jeigu beveik visomis
renginio dienomis negailestingai svilino karštis, tai uždarymo dieną viskas apvirto aukštyn kojomis. Skambinant VGC varpu
(viena iš uždarymo tradicijų) prasidėjo audra. Vėjo būta tokios stipraus, kad nuplėšė skrydžių valdymo bokšto stogą su
antenomis ir lietus gausiai užliejo ten esančią radijo ryšio įrangą.
Po pusantros valandos stichijos negailestingo siautėjimo staiga viskas nutilo ir stojo visiška ramybė...
Nuo panašaus likimo (kaip nuotraukoje žemiau) mūsų palapinę apsaugojo tas pats apsauginis (nuo bombų) buvusio karinio
aerodromo pylimas, kurį karštomis dienomis mes taip koneveikėme (kad tasai gaivinantį vėją, girdi, užstoja)...
Taigi, audra daugiau nebepasikartojo, perdžiūvusi aerodromo stovyklavietės žemė godžiai sugėrė lietaus vandenį ir per naktį
viskas išdžiūvo. Ryte likusieji patys ištvermingiausi dalyviai pradėjo skirstytis link namų. Iki susitikimo sekančią vasarą Anglijoje!
Pabaiga
)