ASK-14

[Reno]

Ir šiumetinis (jau 7-tas) motosklandytuvų ASK-14 sąskrydis, kaip įprasta, vyko Vokietijoje, tuokart - netoli Göttingen'o
miesto, kurio universitetas tarpukariu garsėjo fundamentaliaisiais aero/hidrodinamikos atradimais. Šiame regione, greta
Weper'io miestelio, ant kalvos yra nedidelis aeroklubas (tokių Vokietijoje - šimtai!). Čia šiemet ir susirinko ASK-14 gerbėjai.

Nenuostabu, kad dominavo šeimininkai, nes didžioji dauguma šio tipo motosklandytuvų (iš 64 pagamintų) skraido Vokietijoje.

Eilę metų renginiui "tarptautinį atspalvį" suteikdavo atstovai iš JAV:

...ir Lietuvos:

Šiemet užsiregistravę naujokai iš Danijos bei Jungtinės Karalystės, deja, nebeatvyko. Tačiau pasirodė Olandijos atstovas
(nuotraukoje žemiau, spėkit, kuris... ), visai neseniai sau parsigabenęs ASK-14 iš Švedijos bei ULO pilotas ispanas,
taip pat planuojantis įsigyti ASK-14 (Ispanijoje dar likęs vienas toks motosklandytuvas, kitą jau išsigabeno australai...)

Dauguma vyriškosios sąskrydžio dalies be savo "šeimyninių priedų" atrodė daugmaž taip:

Tačiau su ASK-14 skraido ir moterys. Nuolatinės minėtų renginių dalyvės - Nadja:

... bei Isabelle

Na žinoma ir "materialioji dalis" - motosklandytuvai ASK-14, be kurių toks, jau tradiciniu tapęs renginys būtų nebeįmanomas:

Bus daugiau...

[normantas]

Nu gražu,ir labai išsamu............

[tautvydas]

Kur tau išsamu? Sklandytuvų nuotraukų begalė, o merginas tik kartą nutraukė. Gal žmona neleido daugiau fotkinti

[Reno]

Weper'io aeroklubas įdomus ne tik įspūdingai ilga veikla (skraidyt čia pradėta prieš 80 metų) bet ir savitu požiūriu į gamtą bei
šiuolaikines technologijas. Pvz, visai neseniai pastatytas naujas angaras, tačiau įprasto 220V/50 Hz elektros tinklo jame nėra.
Visą energiją tiekia stebėtinai nedidelė saulės baterija, pajungta prie 12V sunkvežimio akumuliatoriaus. Jos pakanka ir vietiniam
vandentiekiui (šulinio vandens siurblys), ir angaro apšvietimui, ir orlaivių radijo stočių baterijoms pakrauti. Vokiečiai tvirtina, kad
ta pati saulės baterija klubą elektros energija visiškai aprūpina ir žiemos metu.

Tikrai linksma, kuomet vos kelioms minutėms būdavo "užkuriamas" benzininis generatorius - vandeniui užvirinti, nes buitiniam
elektriniam virduliui 12V tai nebepakanka .
Na, o vietoje šaldytuvo angaro viduje iškastas poros metrų gylio šulinys. Jame laikomos visos alaus, vaisvandenių bei maisto
atsargos. Ir nors tai - gerokai senstelėjusi "technologija" bet tenka pripažint, kad veikia ji nepriekaištingai. Pvz, nors sąskrydžio
dienomis tvyrojo net +41'C karštis, tačiau šalto alaus iš to šulinio renginio dalyviams niekada netrūko.
Klube - tik lauko tualetas, "unisex" tipo, 100% medinis (analogiškas mūsiškam prie ASA namelio Alytaus aerodrome). Tačiau
jame - autonominė apšvietimo sistema - LED girlianda su nuosava saulės baterija (tokias, saulės energija pakraunamas LED
girliandas mačiau Vilniaus IKEA parduotuvėje). Žodžiu, kur bepasisuksi, Weper'io aeroklube, visur - tik "zero emission" technologijos.

Bus daugiau...

[Reno]

Taigi, užtekts apie tą ekologiją bei "žaliąją" energiją. Grižtam prie skraidymų. Klubo šeimininkai pasiųlė pasižvalgyti po
apylinkes iš oro kartu su "pabėgimu" iš Vakarų Vokietijos į buvusios VDR teritoriją (realiam gyvenime visada būdavo
atvirkščiai - VDR piliečiai bandė pačiais įvairiausiais būdais perbėgti į Vakarus).
Dvivietis "Motorfalke" SF-25D - žinomas aparatas (tokį kažkada turėjo Gintaras), tik šis buvo su lėktuvinio tipo važiuokle,
palengvinančia vairavimą žeme. Kartu skrist labai norėjo ir mano 9-metis sūnus, tačiau trise su 2-viete "Motorfalke" esu
skridęs tik Lietuvoje... (vokiečiai to nesuprastų )

Įsirangęs į kabiną neradau nieko neįprasta - viskas, kaip kad buvo pas Gintarą, tik ne taip "išblizginta".

Belaukiant vietinio instruktoriaus nuo karščio "apsigint" galėjau tik kepure bei akiniais nuo saulės (tądien termometrai rodė +41'C)

Prieš startuojant instruktorius pasiklausė, ar sutinku, jog pradžioje pilotuos jis. Žinoma, nes jų aerodromas labai neįprastas -
- juosta driekiasi išilgai kalno. Pagal "protokolą", nesvarbu, kokios krypties vėjas bepūstų, kilt privalu tik riedant nuokalnėn, o
leistis - tik priešinga kryptimi, t.y. - į kalną, kurio viršuje juosta baigiasi mišku. Lietuvos CAA Aerodromų skyriaus klerkai vargu,
ar tai toleruotų, o vokiečiai čia taip jau skraido 80 metų Taigi, "gazas-dugnas" ir SF-25D greitėdamas pasileido kalnu žemyn...
Ore, kiek atsigaiveliojus nuo žemėje tvyrojusio karščio, prasidėjo termikų paieška. Deja, dėl gan storo inversijos sluoksnio
konvekcija buvo silpnoka (tai tęsėsi ir kitomis sąskrydžio dienomis). Instruktoriaus idėja bandyt skrieti su "Motorfalke" visiškai
išjungus variklį man pasirodė gan optimistinė, o dar tokiomis varganomis sąlygomis. Bet kodėl nepabandžius, jei vieitinis
instruktorius siųlo (jei sako, tikriausia, žino). Po įprasto sklandytuvo skriejimas su nerangia bei ženkliai sunkesne "Motorfalke"
buvo kažkas į panašaus į važinėjimą autobusu figūrinio vairavimo aikštelėje... Stebint iš pašalies toks skraidymas galėjo
priminti, nebent, dramblių cirką Kaip bebūtų, tačiau taip besisukiodami ir tik protarpiais įjungdami variklį "nusikapstėme"
iki pat buvusios VFR/VDR sienos, kuri kažkada driekėsi, maždaug, 40 km į rytus nuo Weper'io klubo aerodromo.

Bus daugiau...

[Reno]

Po daugiau, nei pusantros valandos termikų "gaudymo", daugkartinių buvusios VDR/VFR sienos "pažeidimų", oro žvalgybos pasienio miškelių, kuriuose šaltojo karo laikais abipus buvo pilna sovietinių ir NATO bloko tankų, pasukome atgalios. Kadangi instruktoriaus laukė dar vienas skrydis su mokiniu, grižtant jis vis prašė: "schneller, schneller". Tačiau skristi horizontaliai greičiau, kaip 90 km/val kažkaip vis nesisekė - akivaizdžiai nepakako traukos (pastebėjau, kad motoras "neįsisuka" daugiau 2000 aps/min). Pradžiai traukos stoką "nurašiau" neįprastai karštam orui.
Taip bekaitaliodami greitį ir priskridome Göttingen'ą. Dėl instruktorius pasiūlymo "susukti" apžvalginį ratą virš miesto kažkaip suabejojau, nes aukštimatis terodė 300 m, o variklis vis taip ir tebebuvo "pridusęs". Perdavęs valdymą pastebėjau, kaip instruktoriaus rankos pradėjo nervingai "bėgioti" po visas įmanomas motoro valdymo svirtis. O propeperio sūkiai sumažėjo iki 1700 aps/min. Turim rasti termiką, - pasiūle jis. O aš sakau, - gal geriau pirma dingstam nuo miesto. Per radiją buvo pranešta apie "motor problem" (daugiau vokiškai nesupratau) ir skubiai pasukom artimiausio aerodromo - Nordheim'o aeroklubo link. Pakeliui termikų, žinoma, neradom, o gravitacija toliau dirbo savo "juodą" darbą... Likus 4-5 km iki Nordheim'o aukštimatis terodė 100 m. Kairėje matėsi Sudheim'o miestelis, žemdirbystės laukais apsuptas iš visų pusių. Abu supratome, kad reikia ieškoti vietos nusileidimui. Sklandyme tai - įprastas dalykas, tačiau Instruktorius prisipažino, kad su "Motorfalke" jam toks atvejis - pirmas ir kažkodėl pasirinko runkelius... Prie pat Sudheim'o padarė 180' posūkį, išjungė varikli ir ... neužilgo jau dardėjom išilgai runkelių vagų. Sustojom beveik viduryje lauko. Vos išlipus iš kabinos pakelėje stabtelėjo keli automobiliai - žmonės klausė, ar nereikia pagalbos. Nusprendėm, kad iki kelkrasčio motosklandytuvą nusistumsime patys.

Vos tik tai padarėme, iškart prisistatė policija. Iš instruktoriaus ir policininkų pokalbio tesupratau tik "motorschaden" ir "motor kaput". Nuvažiavus policininkams savo mobiliu paskambinau į Weper'io aeroklubą, pranešdamas jog sėdem runkeliuose prie Sudheim'o. O instruktorius vis kartojo "motor kaput, motor kaput"...

Sakau, - negali būti, variklio garsas buvo visiškai normalus, nesigirdėjo jokių pašalinių triukšmų, tik į "gazą" nereagavo. Tada motoras perkaito, - toliau filosofavo instruktorius. Kad nepanašu, prieštaravau, - cilindrų galvučių bei tepalo temperatūra buvo normos ribose. be to, skridome kaskart vis išjunginėdami variklį. Mano versija - sutrikęs kuro tiekimas. Variklis jau kiek atvėso, tad pabandom jį vėl užvesti, - pasiuliau aš. Na ir ką, - užsivedė nedelsiant, jokių pašalinių triukšmų, motorui veikiant, nesigirdėjo, tik sukosi nedaugiau 1500 aps/min.

Belaukdami pagalbos pradėjome po truputį ardyti "Motorfalkė". Pagalbininkai atvyko po geros valandos, su dvejomis priekabomis - sparnams ir liemeniui. Darbai "pajudėjo" sparčiau, nes iš vakarų jau artinosi audra.

SF-25 - neabejotinas sklandytuvų giminaitis, pritaikytas dažnam ardymui, tad sparnus ir liemenį atskirt pavyko greitai.

Tiesa, priekaba automobiliams pervežti nebuvo labai tinkama "Motorfalkė's" liemeniu gabenti. Kad tilptų, teko nuimti pagrindinės važiuoklės aerodinaminius aptakus

Tačiau su draugiška ir labai patyrusia komanda visos problemos greitai buvo išspręstos...

...ir SF-25D sėkmingai paruoštas kelionei atgal į Weper'io klubo aerodromą. Tik tuokart - žeme.

Sekantį rytą, pusryčiaujant, jau buvo žinoma praeitos dienos nuotykio priežastis. Trūkusi karbiuratoriaus membrana sutrikdė kuro tiekimą varikliui.
Taigi, - "motor nicht kaput" o jo remonto (detalių) išlaidos - tik 4 Eur

[normantas]

Na Tau ir sekasi -,festivalis ,geri orai ,gera kompanija ,puikus skrydis ,ir še tau runkelių vagos,tą gali pakartotinai atlikti ir Suvalkijos krašte
...sekančiais metai kviesk vokietukus į LT ,o runkelių laukų aš tau rasiu,-pažadu

[Reno]

Pabaigai dar keletas vaizdelių iš praėjusio, jau 7-tojo ASK-14 sąskrydžio.
Čia laivūnai neabejotinai pareikštų - kur motorai, ten problemos...

Tipiškas ASK-14 sąvininkas ant savo motosklandytuvo po skrydžio nepalieka nė dulkelės (nuotraukoje - Andreas Steiner iš Vokietijos)

"Portretas" angare

Du viename - ir buksyras, ir žoliapjovė (už vairo - ASK-14 sąvininkas, vienas iš Weper'io aeroklubo "šeimininkų" - Christopf Schwahn)

Kaip kad tvirtina patarlė - kur du stos, visados daugiau padarys. Taigi, - "porinis" skraidymas

Ta pati "porelė" prieš startą

Visai, kaip animaciniame filme "Katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas"

Pačią teisingiausią aprangą sąskrydžio dienomis nešiojo ASK-14 sąvininkas Peter Schalk (aviakomanijoje "Lufthansa" pilotuojantis ilgųjų nuotolių Airbus A-330 ir A-340)

Net ir čia - angaro pavėsyje termometras rodė +41'C

Mano sparnai buvo du, dabar - nė vieno nerandu Net su vienu sparneliu (kaip parasparnis) niekur skiristi negaliu!

Pabaiga

[normantas]

Nežinau kaip jums,bet man tie pagyvenę aparatai turi savo žavesio,-primena galingus paukščius,ir skrydžiu,ir išore.........gražu....
...geras Tavo reportažas.

[Vidas A]

Gražu. Įdomu ūkininkas dėl išmindžiotų runkelių nebuvo atėjęs su šakėm aiškintis

[Reno]

Instruktorius pats nuėjo ieškoti ūkininko dėl draudimo formalumų (Vokietijoje tarp ūkininkų ir aeroklubų yra suderinta, kad sklandytuvams nutūpus į pasėlius ūkininkai gauna kompensacijas).
Jei žiūrėt vizualiai, tai tų runkelių nelabai mes ir ištrypėm, gal tik lapus lapus kiek "apglamžėm" (bet gal aš klystu, nes žemės ūkio specifikos visai neišmanau ).

[Reno]

Šiumetinis (jau 10-as) ASK-14 motosklandytuvų sąskrydis vyko birželio 21-24 dienomis Schweinfurt'o aeroklube, esančiame
vos keli kilometrai į pietus nuo miesto. Oras pasitaikė "kaip užsakytas" - subiuro, būtent, tą savaitgalį, kai vyko renginys. Dar
4-dienį termometrai rodė +30'C, o penktadienį - oras atvėso perpus - iki +15'C! Dangus apniuko kaskart vis "pabarstydamas"
trumpalaikį lietų. Teko važiuoti i miestą parduotuvių "tikrinti" (nekurie iš mano šeimos narių tokiais pokyčiais buvo net labai
patenkinti). Schweinfurt'as - maždaug Alytaus dydžio (55 tūkstančiai gyventojų) su nedideliu senamiesčiu (senąją miesto dalį
nesunku atpažinti iš "voratinkliu" išsidėsčiusio gatvių tinklo).

.
Tačiau autentiškų pastatų ten išlikę nedaug, nes karo metais miestas buvo daug kartų ir smarkiai bombarduojamas. Antskrydžių
priežastis - didelė SKF guolių gamykla, kurią Anglijos ir JAV strateginė aviacija stendėsi žūtbut sunaikinti. Garsieji SKF guoliai
(kuriuos labai gerbia Gintaras ir remontuodamas paramotorų variklius naudoja tik SKF) Schweinfurt'e gaminami iki šiol (žiūr. foto):

Šeštadienis, deja, buvo lygiai toks pats vėsus ir darganotas, kaip ir ankstesnioji sąskrydžio diena. Tačiau ryte nelijo, todėl renginio
dalyviai suskubo išrikiuoti savo techniką tradiciniam ASK-14 "paradui". Šiemet į sąskrydį buvo atgabenti 9 šio modelio motosklandytuvai.

Išskyrus vieną, atgabentą iš Olandijos, visi likusieji ASK-14 buvo iš įvairių Vokietijos vietų. Net Šveicarijoje gyvenantis pilotas su
savuoju, tik ką nuostabiai atrestauruotu ASK-14 (darbai truko 3 metus) yra priverstas skraidyti Vokietijoje. Mat šveicarai, pasirodo,
yra liguistai "jautrūs" bet kokiam skraidančių aparatų variklių keliamam triukšmui. Faktas, kad paramotorais Šveicarijoje skraidyti
yra uždrausta, nes 2-takčiai varikliai šalyje, kurios pavadinimas prasideda raide "Š" yra netoleruojami! Tai galioja ir visiems ULO,
net tiems, kuriuose sumontuoti 4-takčiai motorai. Todėl kasmetiniai CIMA (ULO padalinys FAI) posėdžiai, kaip taisyklė, rengiami
Lozanoje, man atrodo kaip kokia parodija...
Bus daugiau

[TomASAlytus]

Sveicarai daug praranda, patys kalti

[normantas]

Tau Renatai šie sqskrydžiai kaip metiniai atlaidai.....atsipalaiduoji pagal pilną programą

[Reno]

Neilgai trukus, dar vienas - kasmetinis (jau 46-as) tarptautinis VGC sąskrydis, šiemet - Vokietijoje: https://www.vgc2018.de/english/gallery/

[Reno]

Kaip kad išsireiškė Normantas - vieni iš mano "metinių atlaidų" - motosklandytuvų ASK-14 sąskrydis. Šiemet, birželio 27-30 dienomis
įvyko jau 11-as renginys ir pirmą kartą istorijoje - už Vokietijos ribų. Tuokart susirinkome Olandijoje, ne taip seniai susijungusių
Venlo ir Eindhoveno aeroklubų aerodrome, esančiam pačiame Vokietijos pasienyje prie Venlo miesto. Tiesa, aerodromas yra draustinio
teritorijoje, iš trijų pusių apsuptas miškų, kur vaikščioti galima tik pėsčiomis arba važiuoti dviračiu.

Į pirmą ASK-14 sąskrydį "ne Vokietijoje" (na, bet visai, visai šalia Vokietijos sienos) "suskrido" 12 motosklandytuvų, iš jų 11 - Rudolfo
Kaiser'io kūrinių, t.y. - ASK-14 ir vienas "giminaitis" pagal variklį, šiuo atveju, - Egono Scheibe's Motor-Spatz. Pastarojo propelerį suka
lygiai toks pats 2-taktis Hirth F10A variklis. Abu motosklandytuvai yra kilę iš savo laiku labai populiarių bemotorių giminės - ASK-14
yra legendinio sklandytuvo Ka-6 motorizuotas variantas, o Motor-Spatz'as - iš gausios Spatz sklandytuvų (Spatz-A, Spatz-B, L-Spatz) šeimos.

Motor-Spatz savo liemeniu daugiau primena šaukštą, nei "žvirblį" (Spatz). Kasmentiniame ASK-14 renginyje dalyvauja pirmą kartą.

Su Motor-Spatz'o sąvininkais - Jungtinėje Karalystėje gyvenančiais Margaret ir David Shrimpton'ais susipažinau pernai, tarptautinio
VGC sąskrydžio Vokietijoje metu. Tuomet jiems ir papasakojau apie kasmetinius ASK-14 gerbėju susitikimus. Šaunu, kad šiemet jau
ir jie atvyko į renginį, ir, manau, tikrai nepasigailėjo...
Taip ASK-14 pilotų šiemet buvo ir du "naujokai" - pirmąkart į renginį atvykę Norbert Diener iš Austrijos bei vokietis Markus Jakubiec.
Paskutinį renginio vakarą Markus pademonstravo įspūdingą video, kurį sumontavo iš sąskrydžio metu ką tik surinktos vaizdo medžiagos.

phpBB [video]

Viena iš ASK-14 sąskrydžių metu atsiradusių tradicijų - saulės palydėjimas. Jei poilsiaujantiems Palangoje įprasta prieš saulėlydį
susirinkti ant tilto, tai ASK-14 pilotai saulę palydi ore - motosklandytuvų grupei palikus į vakarėjantį dangų laukiama, kol saulė
nugrims už horizonto. Iškart po saulėlydžio visi išjungia variklius ir tyliai, tyliai vienas paskui kitą sklendžia aerodromo link...

Įdomi naujiena - sekantis, 12-asis motosklandytuvų ASK-14 sąskrydis vyks Lietuvoje, Pociūnuose, 2020m. birželio 19-28 dienomis.
Kai kuriems, skraidantiems su ASK-14, jau kilo idėja iš Vokietijos į Pociūnus nukeliauti oru! Tokiems ilgiems perskridimams (>1000 km)
šis motosklandytuvas nėra pritaikytas - kuro užtenka, maždaug, 2 valandoms skrydžio. Žinoma, esant palankioms sąlygoms ženklią dalį
atstumo galima nuskrieti naudojantis termikais (ASK-14 aerodinaminė kokybė - 28 ir šis motosklandytuvas skrieja ne prasčiau už Ka-6).
Tačiau, kad perskristi Lenkiją, bent tris tarpinio tūpimo vietas kuro papildymui bei poilsiui reikėtų numatyti iš anksto. Todėl iš Vokietijos
į Lietuvą kitąmet planuojantys atskristi ASK-14 pilotai iš anksto labai dėkoja už patarimus/nuorodas, kuriuos Lenkijos klubų aerodromus
šiuo atveju jiems būtų geriausia įtrauktį į skrydžio maršrutą.

[normantas]

Na jooooooo..... š.m. atlaidus atlaikei,ir sekančius perkėlei į LT.....šaunu,tai matyt jau kitąmet ir su savu ASK-14 pasitiksi svečius Lietuvos žemelėje.
o Lenkijoje labai draugiškas aerodromas Kentšino,-savininkas Stanislovas Tolwinskij,rasiu tel. tai perduosiu,taip pat mielai priima ,ir Suvalkai,ir mūsų klubo draugai šalia Poznanės Gniežne...
Super.....

[Reno]

Kasmetiniai ASK-14 "atlaidai", šiemet planuoti Lietuvoje, deja neįvyko dėl Covid-19 apribojimų. Užpraeitą savaitgalį
(rugsėjo 4-6) vokietukai susiorganizavo vietinį nedidelį susitikimą prie Drezdeno (suskrido šeši ASK-14). O renginys
Lietuvoje nukeltas į sekančius metus. Tikėkimės, kad iki sekančios vasaros situacija "nesusidrums" dar labiau...
O žemiau - gražus video iš ASK-14 "atlaidų", įvykusių prieš tris metus, kuomet apie koronavirusą net užuominos nebuvo:

phpBB [video]