Pociūnai
Parašytas: 02 Rgs 2013 18:24
Visą vasarą "prasidusinau" su savo "meilužės" (motosklandytuvas ASK-14) varikliu:
Motoras labai sunkiai užsivesdavo dėl blogai sureguliuotų adatinių vožtuvų visuose karbiuratoriuose (o jų ten net keturi).
Senesnės kartos Tillotson konstrukcija tokia, kad adatinį vožtuvą gali reguliuoti tik karbiuratorių prieš tai nuėmęs nuo variklio.
Kiekvieną karbiuratorių valdo po 2 traukes (droselinė ir pasiurbimo), priėjimas prie varžtų tragiškas (čia labai pravertė ginekologo patirtis):
Bet pastangos pasiteisino ir 2013 m. Lietuvos PPG čempionato Pociūnuose dienomis su savo motosklandytuvu pagaliau vėl pakilau į orą (ačiū Juozeliui bei Igoriui padėjusiems startuoti):
Per du paskutinius savaitgalius atlikau 4 skrydžius, ore iš viso praleisdamas 12 val. 35 min.. Įsimintiniausias buvo paskutinis, praeito sekmadienio (rugsėjo 1d), kuomet
vakaris pūtė net 40 km/val, siauri ir blaškyti termikai kėlė iki 4 m/s, o debesų pado aukštyje (1750 m) apledėjo Nikso vamzdelis, skirtas variometro kompensacijai.
Pagalvojau, kad su parasparniu tokiose sąlygose atsidurti nenorėčiau...
Jau po gerokai po vidurdienio termikų pagalba nuskriejau iki Alytaus. Aerodromas jau buvo tusčias (pavėlavau, nes Tautvydo traiko su motociklo varikliu bandymai ten
vyko ryte). Pasukau link Tautvydo sodybos ir iki jos sėmingai nuskridau pasinaudodamas tik debesų gatvėmis. Kiek pavyko įžvelgti iš 1500 m, sujudimo ten jau nebebuvo
(spėju, kad klubiečiai tuo metu jau buvo išsiskirstę į namus). Žemiau nebesileidau - užtenka, kad jau šeštadienį virš tos vietos įkyriai "birbinau" apie 20 min. 250-300 m. aukštyje.
Nejugdamas variklio prieš stiprų vėją patraukiau atgal, Pociūnų link. Gerai, kad iki Jiezno driekėsi debesų gatvė, kuri neblogai "prilaikė", tad nusklendus iki Birštono dar buvo likę 600 m.
Į tusčią Pociūnų aerodroma (visu sklandytuvai jau buvo parskridę) pataikyti nebuvo sunku, nors vakaris vis dar pūte nuoširdžiai, tad turbulencijos tupiant teko "paragauti".
Sekmadienio skrydis truko 3 val. 15 min. Motorą buvau įjungęs tik startuodamas, kol pakilau ir nuskridau iki pirmo termiko. Motovalandų skaitiklis rodė, kad tąkart variklis
veikė tik 15 min, visą likusį laiką (3 val.) skridau vien išnaudodamas pirmosios rudens dienos termikus (neįprastai stiprius šiam metų laikui):
Motoras labai sunkiai užsivesdavo dėl blogai sureguliuotų adatinių vožtuvų visuose karbiuratoriuose (o jų ten net keturi).
Senesnės kartos Tillotson konstrukcija tokia, kad adatinį vožtuvą gali reguliuoti tik karbiuratorių prieš tai nuėmęs nuo variklio.
Kiekvieną karbiuratorių valdo po 2 traukes (droselinė ir pasiurbimo), priėjimas prie varžtų tragiškas (čia labai pravertė ginekologo patirtis):
Bet pastangos pasiteisino ir 2013 m. Lietuvos PPG čempionato Pociūnuose dienomis su savo motosklandytuvu pagaliau vėl pakilau į orą (ačiū Juozeliui bei Igoriui padėjusiems startuoti):
Per du paskutinius savaitgalius atlikau 4 skrydžius, ore iš viso praleisdamas 12 val. 35 min.. Įsimintiniausias buvo paskutinis, praeito sekmadienio (rugsėjo 1d), kuomet
vakaris pūtė net 40 km/val, siauri ir blaškyti termikai kėlė iki 4 m/s, o debesų pado aukštyje (1750 m) apledėjo Nikso vamzdelis, skirtas variometro kompensacijai.
Pagalvojau, kad su parasparniu tokiose sąlygose atsidurti nenorėčiau...
Jau po gerokai po vidurdienio termikų pagalba nuskriejau iki Alytaus. Aerodromas jau buvo tusčias (pavėlavau, nes Tautvydo traiko su motociklo varikliu bandymai ten
vyko ryte). Pasukau link Tautvydo sodybos ir iki jos sėmingai nuskridau pasinaudodamas tik debesų gatvėmis. Kiek pavyko įžvelgti iš 1500 m, sujudimo ten jau nebebuvo
(spėju, kad klubiečiai tuo metu jau buvo išsiskirstę į namus). Žemiau nebesileidau - užtenka, kad jau šeštadienį virš tos vietos įkyriai "birbinau" apie 20 min. 250-300 m. aukštyje.
Nejugdamas variklio prieš stiprų vėją patraukiau atgal, Pociūnų link. Gerai, kad iki Jiezno driekėsi debesų gatvė, kuri neblogai "prilaikė", tad nusklendus iki Birštono dar buvo likę 600 m.
Į tusčią Pociūnų aerodroma (visu sklandytuvai jau buvo parskridę) pataikyti nebuvo sunku, nors vakaris vis dar pūte nuoširdžiai, tad turbulencijos tupiant teko "paragauti".
Sekmadienio skrydis truko 3 val. 15 min. Motorą buvau įjungęs tik startuodamas, kol pakilau ir nuskridau iki pirmo termiko. Motovalandų skaitiklis rodė, kad tąkart variklis
veikė tik 15 min, visą likusį laiką (3 val.) skridau vien išnaudodamas pirmosios rudens dienos termikus (neįprastai stiprius šiam metų laikui):
........o kur nuotraukos iš oro,aš suprantu ,kad karbiuratoriai su tavimi dabar kartu skraidė,bet jie vaizdų tai neperduoda.......
, tik tie Pociunai kaskaip rusiski tape. Keletas foto:
, lydimas gerai pažįstamų "malūnininkų": Aurimo, Irmos ir Armino (pastarieji skrido su ispanišku malūnsparniu, kurio modelio tikslaus pavadinimo nežinau). Pasirodo, jie jau visą dieną "bastosi" po Lietuvos padanges ir vasariškai atšilusį orą bemaišydami su savo rotoriais, netikėtai pasijuto išalkę. Gerai, kad Pociūnuose yra "Debesota" 
. 