Ne kartą esu susilaukęs priekaištų del, neva, bauginimo, kad skraidom tik su vienu varikliu, kuris gali netikėtai užgesti. Jei taip
įvyksta, kaip taisyklė - pačiu nepalankiausiu momentu (suveikia taip vadinamas "kiaulystės dėsnis"), pvz. motoras užgęsta skrendant
palei medžių viršūnes ar žemai virš vandens. To patartina vengti, o jeigu tai neišvengiama (kartais aplinkybės priverčia), tokioje
situacijoje būti kaip įmanoma trumpiau, kol "kiaulystės dėsnis" dar nepasinaudojo proga...
Bet jis, baidyklė, tų progų karkart
vis suranda, kaip pvz, nuotykis viename iš Norvegijos sklandymo klubų, kur pakilimo takas baigiasi ežero pakrante:
Kas vis tik ten įvyko? Kylant ežero kryptimi, 30 m aukštyje virš vandens netikėtai "sustreikavo" sklandytuvą buksyruojančio lėktuvo
variklis. Kol motoras galutinai nesustojo, "buksas" nedalsdamas atkabino skladytuvą (taip nurodyta taisyklėse), suspėjo apsisukti ir
su "kosinčiu" motoru nutūpė ant pakilimo tako. Netikėtai atkabintas, sklandytuvo pilotas 180" posūkį atliko vėliau. Tačiau, nepasaint
geresnės sklendimo kokybės, 30 m aukščio nusktist iki pakrantės jam jau nepakako:
Tupdomi į vandenį, plastmasiniai sklandytuvai dažniausia nenukenčia, žinoma, jei tai atliekama teisingai (sklandytojams net
pravedami saugaus tupdymo į vandenį seminarai, jei skraidyti tenka vietovėse, kur daug miškų ir mažai aikšteliu, pvz. tam
tikruose Skandinavijos regionuose). Taigi, į ežerą nutūpęs norvegų sklandytojas šiuo atveju "pasipraktikavo" tai, ko buvo mokytas
Ir atliko tai labai sėkmingai - nei pilotas, nei sklandytuvas nenukentėjo. Tiesa, iki aerodromo teko grįžti padedant kateriui:
Po to tik beliko ištraukti sklandytuvą į krantą ir gerai išdžiovinti (gėlas vanduo tokiais atvejais yra kur kas "draugiškesnis", nei
kad jūros, ypač aviaciniams prietaisams)...