Praeitą savaitalį pietryčių Lenkijoje, Czarna Góra Litwinka Benas su savuoju Grunau Baby 2b sėkmingai įvykdė "smetonišką"
"C" piloto-sklandytojo normatyvą. Tokią kvalifikaciją rodo nešiojamas specialus ženklelis su 3 žuvėdromis, patvirtinantis, jog
po starto guminiu amortizatoriumi ore be variklio buvo skriejama ne mažiau, kaip 5 min. Beno skrydis truko 10 min. ir 22 sek.
Deja, startas guminiu amortizatoriumi lygumoje veikiau prilygsta šuoliui, nei skrydžiui (2018 m. pavasarį, dieną prieš Velykas
Pociūnų aerodrome taip ir "skraidėm". Na, bet tokio šuolio jau pakanka "smetoniškai" sklandytojo "A" kategorijai gauti (spec.
ženklelis su viena žuvėdra). Ilgesniam skrydžiui jau reikia kalniuko, o dar geriau - šlaito. Jei pučia pakankamai stiprus palankios
krypties vėjas, sklaito antvėjyje (taip vadinamam "dinamike") tarpukario sklandytojai ore išsilaikydavo ne minutes, o valandas ir
net paras. Lietuva - lygumų kraštas ir skriejimui virš šlaito tinkamų vietų negausu, o pastaruoju metu - jau, beveik, visai nebeliko.
Pvz, Sklandytojų kopa Kuršių marių pakrantėje prie Nidos, kur 4-jame praeito amžiaus dešimtmetyje sėkmingai veikė lietuviška
sklandymo mokykla ir kur tarpukaryje buvo pasiektas 3-čias skriejimo trukmės rezulatas Pasaulyje, dabar yra atsidūrusi pasienyje
su Rusija iš šioje oro erdvėje skraidyti draudžia kariškiai. Į "Mirusias kopas" šalia Juodkrantės (Klaipėdos parasparnininkų pamėgtą
skraidymų vietą) dabar neleidžia gamtosaugininkai. Kernavės šlaitas sklandytuvams yra per trumpas. Pokario sklandytojų naudotas
Virbaliūnų šlaitas prie Kauno jau "privatizuotas". Vienintelė išlikusi vieta - Netonių skraidavietė šalia Kulautuvos. Deja, pietryčių
vėjas Lietuvoje nedažnas. Todėl Benas ir nukeliavo į Litwinką, kur, beje, vyko ir pačios pirmos Lenkijoje sklandymo varžybos.
Tais laikais, kai apie termikus dar niekas nežinojo, sklandymo pionieriai rinkdavosi, būtent, kalvotas vietoves.
Na, o kaip atrodo sklandytuvo startas guminiu amortizatoriumi, gerai matyti žemiau esančiame video: